Marija Meno terapija Vilnius

Marija Meno terapija Vilnius Atrask resursą per spalvas ir kūrybą.

Gebėjimas iškęsti dažnai painiojamas su stiprybe.  Būtent tokią išvadą darau po kelių paskutinių užsiėmimų. Žodžiai, kar...
09/04/2026

Gebėjimas iškęsti dažnai painiojamas su stiprybe. Būtent tokią išvadą darau po kelių paskutinių užsiėmimų. Žodžiai, kartojami lyg mantra: „aš tiesiog turiu būti stipresnė", „reikia neišsiduoti", „reikia išbūti", "negaliu sau leisti palūžti"...
Net sunku įsivaizduoti, kokią nuolatinę įtampą, kokias audras tos moterys išgyvena! Išorėje - aš stipri, aš galiu, aš ok, o kas ten, kur niekas nemato?..
Taip nejučiomis prasideda gyvenimas pagal kitus. Kad tik bũtų ramiau, kad tik vadovas ar aplinka liktų patenkinti. Tačiau kokia viso to kaina, ar ne per brangu sumokėti savo sveikata?

Kaip jūs ten?
07/03/2026

Kaip jūs ten?

Skaitau šią knygą ir galvoju: jei dirbi toksiškoje aplinkoje, „Leisk jiems“  idėja gali tapti išlikimo strategija.M. Rob...
07/03/2026

Skaitau šią knygą ir galvoju: jei dirbi toksiškoje aplinkoje, „Leisk jiems“ idėja gali tapti išlikimo strategija.

M. Robbins teorija atrodo labai paprasta: Leisk jiems. Leisk jiems elgtis, kaip jie nori. Leisk jiems turėti savo nuomonę apie tave, apie tavo galimybes ar darbo rezultatus, apie tavo gyvenimą ir jausmus. Leisk jiems daryti savo išvadas ir turėti savo nuomonę.

Ir tai visai nereiškia tavo susitaikymo su situacija ar pralaimėjimo.

Nes yra ir kita dėsnio pusė: Leisk sau. Leisk sau nebekovoti dėl pripažinimo, leisk sau neprašyti supratimo. Leisk sau neįrodinėti savo vertės. Leisk sau atskirti kitų nuomonę nuo savo. Leisk sau nubrėžti ribą tarp savo jausmų ir svetimų. Leisk sau neabejoti savimi. Leisk sau jaustis ir elgtis kaip nori Tu, nepaisant kitų nuomonės (pameni, juk leidai jiems tą nuomonę turėti?:)

Kartais būtent čia ir prasideda vidinis posūkis.
Staiga supranti, kad ne viską privalai ištaisyti, ne viską turi paaiškinti ir ne viską sukontroliuoti.
Neprivalai investuoti savo energijos ir emocijų ten, kur jos neneša pokyčio.
Ir galbūt nuo tokio mažo „Leisk sau“ po truputį prasidės kelias atgal į save.

Štai tokios mintys po Knygų mugėje pamatyto lietuviško šios knygos vertimo. Norėjosi su jumis pasidalinti😊

O jūs planuojat?😉
26/02/2026

O jūs planuojat?😉

Dėl psichologinių dalykų ir vertybinių nesutarimų nebenori eiti į darbą?Šis įrašas čia paliktas sąmoningai. Jis ne apie ...
17/02/2026

Dėl psichologinių dalykų ir vertybinių nesutarimų nebenori eiti į darbą?
Šis įrašas čia paliktas sąmoningai. Jis ne apie sprendimus, o apie patirtį, kuri pakeitė mano santykį su darbu ir savimi.

Prieš kelerius metus patirti darbe išgyvenimai padalino mano gyvenimą prieš ir po. Iki tol darbe nebuvo atvirų konfliktų, nebuvo triukšmo ar kaltinimų. Buvo tik nuolatinis spaudimas, dviprasmiškos situacijos, įtampa ir jausmas, kad bet kada gali įvykti „sprogimas“. Tą dieną jau nebegalėjau to ignoruoti, „praryti“ (o kiek iš mūsų darbe neatlaikę įtampos tiesiog pasiima nedarbingumą ir išgyvena „tą momentą“?). Man taip nebepavyko. Kūnas sustabdė tiesiogine prasme.

Tą dieną patyriau realų psichologinį spaudimą: vadovas pagrasino atleidimu, esą pažeidžiu kažkokius įstatymus, nors visi mano veiksmai buvo prieš tai suderinti.

Po šito konflikto man pradėjo daužytis širdis, pykinti, galva, atrodė, tuoj sprogs... Kažkas iškvietė greitąją ir mane išvežė į ligoninę. Mano kūnas, iki tol jau ilgai gyvenęs nuolatinio budrumo režimu, tą dieną tiesiog nebeišlaikė. Nebeišlaikė nuolatinių kaltinimų, dviprasmiškų situacijų, vadovo kritikos, nutylėjimų,....

Tada realiai atrodė, kad vienintelis sprendimas - išeiti iš darbo. Bet kur? Ką aš moku ir galiu? Kur aš eisiu? Kaip išgyvensiu finansiškai? Ir aš neišėjau, nes supratau: problema nėra tik psichologinė įtampa darbe ar nesutarimai su vadovu. Problema buvo ta, kad buvau tapusi patogi visiems, praradusi ryšį su savo „aš“, kad tapau pažeidžiama ir išbalansuota. Buvo sunku neleisti peržengti ribų ir jaustis tvirta, turėjau nuolatos pastovėti už save ir gyventi įtampoje. Mano galvoje tada kirbėjo klausimai:
Kaip įveikti neapibrėžtumą, įtampą darbe ir ramiai tolau dirbti?
Kaip išsaugoti orumą ir pasitikėjimą konfliktinėse situacijose?
Kaip nustoti abejoti savimi, kai darbe patiri spaudimą ir leisti sau nebesitaikyti?
Pradėjau dirbti su savimi, ieškojau metodų ir būdų, kurie padėtų susigrąžinti vidinius orientyrus: gebėjimą jausti, kur yra mano ribos, kas man yra normalu ir priimtina, o kas – jau nebe. Tai nebuvo greitas procesas. Buvo daug įsiklausymo į save, daug „grįžimų‘ atgal, įsitikinimų keitimo, daug darbo su saviverte ir pasitikėjimu. Ir man pavyko.
Todėl šiandien matau prasmę dirbti su žmonėmis, išgyvenančiais panašias situacijas. Aš nieko nekviečiu kovoti, keisti ar įrodinėti. Aš kuriu erdvę, kur nereikia „laikytis“ ir būti „stipriu“. Kur nereikia aiškinti, kas „iš tikrųjų“ vyksta. Kur galima tiesiog būti ir pamažu susigrąžinti asmenines ribas, vidinę stiprybę ir ramybę.

Sesijų su moterimis metu matau, kad abejonė savimi dažniausiai gimsta ne iš nepasitikėjimo, o iš ilgo buvimo aplinkoje, ...
31/01/2026

Sesijų su moterimis metu matau, kad abejonė savimi dažniausiai gimsta ne iš nepasitikėjimo, o iš ilgo buvimo aplinkoje, kurioje reikia nuolat prisitaikyti. Kur spaudimas nėra garsus, bet jaučiamas. Kur nėra aiškių ribų, bet yra daug nutylėjimų. Ir tada žmogus palengva pradeda prarasti vidinį atskaitos tašką.
Iš pradžių tai atrodo kaip atsargumas. Vėliau – kaip savikontrolė. Dar vėliau – kaip nuolatinė abejonė: ar aš teisingai supratau, ar neperžengiau nematomų ribų, ar mano reakcija nebuvo „per stipri“. Ir tai jau ne apie darbą, o apie santykį su savimi.
Tokia abejonė nėra silpnumo ženklas: dažnai tai tiesiog būdas išgyventi. Kai aplinka ilgą laiką reikalauja prisitaikymo, psichika daro tai, ką moka geriausiai – bando apsisaugoti.
Ilgą laiką prisitaikymas atrodo vienintelė išeitis. Jis padeda išvengti papildomo spaudimo, konfliktų, nereikalingo dėmesio. Tačiau ateina momentas, kai nuolatinis savęs koregavimas ima kainuoti per daug ir jau kūnas pasako „stop“.
Ir jau čia gali gimti tylus vidinis leidimas. Leidimas paleisti nuolatinę kontrolę, nebeprisiimti atsakomybės už kitų dviprasmišką elgesį, pamatyti, kad spaudimas – tai ne apie tave.
Toks leidimas dar nėra sprendimas, tai - procesas. Lėtas, jautrus, su daug dvejonių ir grįžimų atgal. Nes tai, kas buvo patirta, išlieka ne tik mintyse, bet ir kūne bei emocijose.
Šiame kelyje padedu atkurti ryšį su savimi tokiu būdu, kuris nereikalauja dar daugiau pastangų ar kontrolės. Nes meno terapijoje nereikia tiksliai įvardyti, kas vyksta, ar mokėti apie tai kalbėti „teisingai“. Kūryba – nuostabus įrankis išreikšti savo emocijas ir jausmus, kai sunku ir nerandi žodžių. Studija tampa ta saugia erdve, kur nereikia prisitaikyti, kur nėra vertinimo ir spaudimo. kurioje tavo patirtis priimama tokia, kokia yra. Abejonės nurimsta, nebereikia įrodinėti savo „vertės“, atrandamas resursas ir pasitikėjimas.

“Gal čia aš per jautriai sureagavau?“ - dar vienas dažnas savęs vertinimas, kai aptariant klientės piešinį, kalba pakryp...
22/01/2026

“Gal čia aš per jautriai sureagavau?“ - dar vienas dažnas savęs vertinimas, kai aptariant klientės piešinį, kalba pakrypsta apie darbines situacijas.
Darbo (o ypač – moterų) kolektyvuose pasyvi agresija dažnai slepiasi po „mandagumo“, „gerų santykių“ ar „profesionalumo“ etikete. Atviras konfliktas laikomas netinkamu, todėl nepasitenkinimas, konkurencija ar kontrolė išreiškiami daug subtiliau. Čia labai vertinamas prisitaikymas, gebėjimas „nekurti problemų“, „būti supratinga“, „neišsišokti“. Dėl to pasyvi agresija dažnai net nelaikoma agresija: ji tampa norma, neišvengiama darbo dalimi. Ji tiesiog įsilieja į kasdienybę. Į pastabas, po kurių lieka nejauku, bet „nėra prie ko prisikabinti“. Į situacijas, kai jautiesi sumenkinta, bet formaliai viskas buvo pasakyta korektiškai ir niekas tavęs atvirai neįžeidė. Į nuolatinį poreikį stebėti save, kad netyčia „ne taip“ nesureaguotum.
Paskui pradedi jausti įtampą kūne, keistą sunkumą krūtinėje. Visa viduje susitrauki prieš susitikimus ar pokalbius. Jautiesi įsitempusi ir ne tokia „faina“, kaip kiti. Bet negali įvardyti to priežasčių. Nes juk nieko "nevyksta". Nėra konflikto, nėra atviro puolimo. Nėra paties agresijos fakto, kurį būtų lengva įrodyti.
Tačiau, kai ši patirtis yra neįvardijama, tokia savijauta tampa tik tavo problema. Atsiranda mintys: „gal aš per jautri“, „gal per daug galvoju“, „kiti juk susitvarko“.
Ir tu pradedi taisyti save: savo reakcijas, savo jausmus ir asmenines ribas. Vis mažiau pasitiki savimi ir vis daugiau leidi kitiems.
Viso to pasekmės- nuolatinė savikontrolė, vidinė įtampa, didžiulis emocinis, psichinis ir fizinis nuovargis.
Apie tai svarbu kalbėti. Nes tai nėra „normali darbo kultūra“, kaip kad buvo ilgai manyta. Tai reali agresija, veikianti žmogaus vidų ir kūną. Ir tik tai įvardijus ir pripažinus, galima sau padėti.

Jei rezonuoja ir norisi kažką keisti - parašyk man.

Sesijų su moterimis metu pastebėjau, kad labai dažnai to, kas vyksta darbe, jos nelaiko rimta problema.  Jos sako: „tai ...
18/01/2026

Sesijų su moterimis metu pastebėjau, kad labai dažnai to, kas vyksta darbe, jos nelaiko rimta problema. Jos sako: „tai tiesiog įtampa“, „tiesiog dabar sunkus laikotarpis“, „tiesiog tokia atmosfera“. Bet kūnas ir vidus reaguoja taip, lyg tai nebūtų „tiesiog“.

Psichologinė įtampa darbe dažnai neturi aiškios formos. Tai ne atviri konfliktai. Tai labiau panašu į nuolatinį foną, kur reikia pasverti, ką pasakyti ir kam, o gal saugiau iš viso pratylėti. Kur gali rodyti iniciatyvą, bet ne bet kokią ir ne bet kada. Kur supranti, kad pasitikėti gali tik savimi. Ir štai jau tu dirbi ne tik tiesioginį darbą, bet nuolatos stebi ir analizuoji. Tokioje aplinkoje pirmiausia atsiranda nuovargis, kurio jau nebegali paaiškinti darbo krūviu. Paskui – jausmas, kad po darbo sunku atsipalaiduoti, nors diena lyg ir buvo „normali“, išeiginių irgi nebeužtenka. Galiausiai įtampa persikelia į vidų ir tampa tarsi asmenine savybe, nors iš tiesų ji atėjo iš aplinkos.

Čia svarbu pažymėti, kad pats žmogus nėra per jautrus ar neatsparus, jam netrūksta valios ar "storo kailio". Labai dažnai atsitinka taip, kad jis tiesiog per ilgai buvo priverstas prisitaikyti, nutylėti, suabejoti savo veiksmais ir, galiausiai - savimi. Ir tai nėra silpnumas, tai - adaptacija. Nes mūsų psichika nėra sukurta nuolat gyventi budrumo režimu.

Apie tai kalbėti svarbu. Ne tam, kad būtų ieškoma kaltų ar daromi skuboti sprendimai. O tam, kad tai, kas ilgą laiką buvo jaučiama ir nutylima, būtų pagaliau įvardyta.

Mano darbo sritis - padėti žmonėms, kurie susiduria su įtampa darbe, atkurti pasitikėjimą, asmenines ribas ir susigrąžinti vidinę stiprybę, o ne "užsiauginti storą odą".
Kviečiu į pažintinę konsultaciją.

Address

Vilnius
Vilnius

Website

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Marija Meno terapija Vilnius posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Shortcuts

Share

Category