17/02/2026
Dėl psichologinių dalykų ir vertybinių nesutarimų nebenori eiti į darbą?
Šis įrašas čia paliktas sąmoningai. Jis ne apie sprendimus, o apie patirtį, kuri pakeitė mano santykį su darbu ir savimi.
Prieš kelerius metus patirti darbe išgyvenimai padalino mano gyvenimą prieš ir po. Iki tol darbe nebuvo atvirų konfliktų, nebuvo triukšmo ar kaltinimų. Buvo tik nuolatinis spaudimas, dviprasmiškos situacijos, įtampa ir jausmas, kad bet kada gali įvykti „sprogimas“. Tą dieną jau nebegalėjau to ignoruoti, „praryti“ (o kiek iš mūsų darbe neatlaikę įtampos tiesiog pasiima nedarbingumą ir išgyvena „tą momentą“?). Man taip nebepavyko. Kūnas sustabdė tiesiogine prasme.
Tą dieną patyriau realų psichologinį spaudimą: vadovas pagrasino atleidimu, esą pažeidžiu kažkokius įstatymus, nors visi mano veiksmai buvo prieš tai suderinti.
Po šito konflikto man pradėjo daužytis širdis, pykinti, galva, atrodė, tuoj sprogs... Kažkas iškvietė greitąją ir mane išvežė į ligoninę. Mano kūnas, iki tol jau ilgai gyvenęs nuolatinio budrumo režimu, tą dieną tiesiog nebeišlaikė. Nebeišlaikė nuolatinių kaltinimų, dviprasmiškų situacijų, vadovo kritikos, nutylėjimų,....
Tada realiai atrodė, kad vienintelis sprendimas - išeiti iš darbo. Bet kur? Ką aš moku ir galiu? Kur aš eisiu? Kaip išgyvensiu finansiškai? Ir aš neišėjau, nes supratau: problema nėra tik psichologinė įtampa darbe ar nesutarimai su vadovu. Problema buvo ta, kad buvau tapusi patogi visiems, praradusi ryšį su savo „aš“, kad tapau pažeidžiama ir išbalansuota. Buvo sunku neleisti peržengti ribų ir jaustis tvirta, turėjau nuolatos pastovėti už save ir gyventi įtampoje. Mano galvoje tada kirbėjo klausimai:
Kaip įveikti neapibrėžtumą, įtampą darbe ir ramiai tolau dirbti?
Kaip išsaugoti orumą ir pasitikėjimą konfliktinėse situacijose?
Kaip nustoti abejoti savimi, kai darbe patiri spaudimą ir leisti sau nebesitaikyti?
Pradėjau dirbti su savimi, ieškojau metodų ir būdų, kurie padėtų susigrąžinti vidinius orientyrus: gebėjimą jausti, kur yra mano ribos, kas man yra normalu ir priimtina, o kas – jau nebe. Tai nebuvo greitas procesas. Buvo daug įsiklausymo į save, daug „grįžimų‘ atgal, įsitikinimų keitimo, daug darbo su saviverte ir pasitikėjimu. Ir man pavyko.
Todėl šiandien matau prasmę dirbti su žmonėmis, išgyvenančiais panašias situacijas. Aš nieko nekviečiu kovoti, keisti ar įrodinėti. Aš kuriu erdvę, kur nereikia „laikytis“ ir būti „stipriu“. Kur nereikia aiškinti, kas „iš tikrųjų“ vyksta. Kur galima tiesiog būti ir pamažu susigrąžinti asmenines ribas, vidinę stiprybę ir ramybę.
