Sūrus Oras

Sūrus Oras Sveiki atvykę į Sūrus Oras – vietą, kur likimas susipina su paslaptimi.

Aš esu Dalia, tyrinėjanti Italijos žavesį ir priimanti jos iššūkius. Įkvėpkite maišto, ezoterikos ir smalsumo, nes kiekvienas vėjo gūsis čia atneša naują paslaptį.

Aš grįžau! Tiksliai nežinau, ko tikėtis iš šios naujos kelionės Lietuvoje. Praleidau laiką „Sostinės Dienose“, kur visiš...
01/09/2024

Aš grįžau! Tiksliai nežinau, ko tikėtis iš šios naujos kelionės Lietuvoje. Praleidau laiką „Sostinės Dienose“, kur visiškai įsimylėjau lietuviškus vietinius gaminius ir rankdarbius. Pasirodo, čia yra tiek daug kūrybingų žmonių, kurie gamina nuostabius dalykus. Tai mane įkvėpė dar labiau panirti į vietinę kultūrą ir atrasti daugiau.

Tuo pačiu, pradedu jausti lengvą jaudulį dėl rytojaus. Tai bus mano oficiali pirmoji diena mokykloje čia, Lietuvoje. Iki šiol mokiausi tik Italijoje, todėl jaučiuosi šiek tiek neužtikrinta, bet tuo pačiu ir smalsi.

O kaip jums sekėsi jūsų pirma diena mokykloje? Turite linksmų istorijų, kuriomis galėtumėte pasidalinti? Parašykit komentaruose – visi pasijuoksim kartu!

Kaip geriausia lankyti Venecijos bienalę 2024:1. Ne viską pamatysite. Tai tiesiog neįmanoma. Ne per vieną dieną, ne per ...
27/08/2024

Kaip geriausia lankyti Venecijos bienalę 2024:

1. Ne viską pamatysite. Tai tiesiog neįmanoma. Ne per vieną dieną, ne per dvi ir ne per savaitę. Parodos išsibarsčiusios po visą Veneciją. Vien kelionės nuo vienos vietos iki kitos užtrunka. Tad nesistenkite visko apžiūrėti vienu kartu – geriau lėtai mėgaukitės tuo, ką pamatote.

2. Patogūs batai. Venecijoje visur vaikščiosite pėsčiomis. O bienalė reikalauja daug judėjimo. Nepatogūs batai greitai atneš nuovargį ir skausmą. O tai sugadins visą patirtį. Geriau pasirūpinkite komfortu iš anksto.

3. Tik viena diena? Tada teks rinktis – Giardini ar Arsenale. Abiejų aplankyti nespėsite. Arsenale rasite intensyvesnių kūrinių ir platesnę meno paletę. Giardini – šiek tiek ramesnė vieta. Bet renkantis svarbiausia yra tai, kas jums labiau patinka.

4. Šiuolaikinis menas. Nesitikėkite čia rasti klasikinių kūrinių. Nebus Madonų ar Venerų iš praeities. Kai kas gali jus išvarginti, kai ko gal nesuprasite. Kai kurie kūriniai gali net trikdyti. Bet būtent tuo šiuolaikinis menas ir žavi.

5. Pasiruoškite iš anksto. Lietuvos paviljonas yra Castello 3477. Jei turite menininkų ar šalių, kurių nenorėtumėte praleisti, būtinai pasidomėkite iš anksto. Atsisiųskite brošiūrą čia: https://www.labiennale.org/en/art/2024.

6. Atsisiųskite programėlę: https://app.bloombergconnects.org/z7NSDoU2Asb. Nors ji nėra tobula, bet gali padėti rasti išorinius paviljonus ir suteikti daugiau informacijos apie kūrinius.

7. Vatikano paviljonas. Būtina išankstinė registracija. Vietų nedaug, tad nepraleiskite progos užsiregistruoti anksti https://ecm.coopculture.it/index.php?option=com_snapp&view=event&id=F4973660-E4E5-9428-2825-018EADC5B32A&catalogid=895EF540-331E-EF32-4599-018EC24C3B50&lang=en. Atkreipkite dėmesį į detales, nes net mažiausia klaida gali užkirsti kelią įėjimui.

8. Maistas. Bienalės teritorijoje yra restoranų, tačiau kainos tikrai didelės. Geriau pasiruoškite sumuštinį iš anksto arba laukite vakarienės. Netoli bienalės yra Osteria da Pampo – vienas iš mano mėgstamiausių restoranų.

9. Atvykite anksti. Būkite prie vietų prieš pat atidarymą, kad išvengtumėte eilių. Jei reikia įsigyti bilietus, padarykite tai iš anksto, kad sutaupytumėte laiko.

10. Po bienalės. Būsite pavargę, bet laimingi. Siūlau pasivaikščioti Viale Giuseppe Garibaldi, šalia Giardini. Ten dažnai galima pamatyti pilką katiną, sėdintį ant suoliuko. Jei jį pastebėsite, paglostykite ir už mane!

Paskutinis patarimas: Bienalė – tai ne tik kūriniai, kuriuos matote. Tai ir jausmai, kuriuos jie palieka jūsų širdyje.

Prieš metus iš Ravenos vykau į Barseloną.Dalyvavau mozaikos kūrimo praktikoje. Mat Ispanija garsi „Trencadis“ stiliumi. ...
23/08/2024

Prieš metus iš Ravenos vykau į Barseloną.
Dalyvavau mozaikos kūrimo praktikoje. Mat Ispanija garsi „Trencadis“ stiliumi. Tai garsiausio mozaikos menininko Gaudí stilius.
Pasiūlė vykti mokytis didžiojo Gaudí kūrybos paslapčių mano mokytoja, taip pat mozaikos meistrė, dailininkė iš Romos. Ji sakė, kad į Barseloną vyksta geriausi akademijos studentai, žingeidžiausi ir darbščiausi.
Priėmiau pasiūlymą ir buvau pilna lūkesčių.
Tačiau prieš išvykdama paklausiau kelių sugrįžusių, kokia buvo patirtis. Atsakymai buvo šalti. Visi sutarė tik dėl vieno: jie daug išmoko.

Pirmą dieną ėjau nedrąsiai ir dvejodama, ar teisingai čia atsidūriau.
Mane iškart pasodino prie atskiro stalo ir liepė daryti suvenyrus. Be jokių paaiškinimų, instrukcijų, pristatymo.
Sudėliojau pirmąją mozaiką, kaip mokėjau. Tai yra itališku, senuoju bizantišku stiliumi. Kurį akademijoje vadiname tiesiog Ravenos stiliumi. Italijoje niekada nedirbau „Trencadis“ stiliumi. T. y. keramikinės mozaikos nežinojau.
Darbavausi taip, kaip mokėjau. Studijos atsakingoji tai pamatė. Ėmė šaukti, kad esu nevykėlė. Plikomis rankomis išplėšė daleles, kurias jau buvau priklijavusi. Ir tai buvo tik pradžia.
Tas praktikos laikotarpis buvo tikras pragaras. Visos mano baimės ir abejonės pasitvirtino. Laimei, nebuvau viena. Kolegės tapo lyg „kariuomenės muštro“ draugės. Visos skaičiavome dienas iki pabaigos. Kentėjome, bet buvome kartu. Dalijomės blogomis dienomis, užglaistydamos emocijas vietinėmis spurgomis ir kitais kataloniškais desertais.

Bet ne viskas buvo blogai. Buvo draugiškos kolegės. Greitai išmokau ispanų kalbą. Ir, žinoma, Barselona. Per du mėnesius pamačiau beveik viską, ką miestas galėjo pasiūlyti. Tikrai daug išmokau. Grįžau į savo mozaikos kūrimo stilių. Esu greitesnė, turiu daugiau įgūdžių. Rankos – su nuospaudomis, bet ir su daugiau patirties.

Dabar ruošiuosi mokytis lietuviškosios mozaikos meno. Taip pat vitražų. Noriu sužinoti viską ir išmokti visko, kas sukurta Lietuvoje. Todėl grįžtu namo. Prie šaknų.

Norėčiau paklausti, kur galiu rasti mozaikų Vilniuje, Kaune ar kitose Lietuvos vietose? Kokius lietuvių menininkus turėčiau pažinti? Iki šiol žinau tik Čiurlionį. Ar yra tradicinių meno technikų? Prieš kelerius metus dalyvavau Vilniaus kultūros festivalyje. Ten pyniau dekoraciją iš šiaudų. Gal žinote, kur galiu lankyti tokius kursus? Pažįstate menininkų ar organizacijų, kurios tuo užsiima? Kiekvienas atsakymas man labai padės.
Pasidalinkite, prašau, nuorodomis ir informacija.

16/08/2024

Šiandien vaikščiojau po Castello ir San Marco rajonus Venecijoje. Pasivaikščiojimas buvo toks ilgas, kad dabar man beprotiškai skauda kojas 😭

Vatikano paviljonas Venecijos bienalėje 2024 „Mano akimis“Šią Zolynės šventę nusprendžiau aplankyti Vatikano paviljoną V...
16/08/2024

Vatikano paviljonas Venecijos bienalėje 2024 „Mano akimis“

Šią Zolynės šventę nusprendžiau aplankyti Vatikano paviljoną Venecijos bienalėje 2024 m. Čia beveik nėra eksponatų nuotraukų. Priežastis paprasta: paviljonas yra Venecijos-Giudecca moterų pataisos namuose. Net registracija leidžia pajusti šios vietos svarbą. Įėjimas nemokamas, bet į jį reikia užsiregistruoti iš anksto. Vietų skaičius ribotas, jos greitai užsipildo. Jei registracijos metu pateiktas dokumentas neatitinka tikrojo, įėjimas bus uždraustas. Mačiau keturias moteris, kurioms buvo neleista įeiti dėl šios priežasties.

Praėję kruopštų patikrinimą, turėjome palikti viską saugojimo kameroje. Jokio telefono, jokių nuotraukų. Metalo detektorius ir dvi prižiūrėtojos vedė mus į vidų.

Neskaitykite toliau, jei patys norite apsilankyti Vatikano paviljone ir išvengti spoilerių.

Po trijų durų mes įžengiame į Šv. Marijos Magdalietės Atgailaujančiųjų bažnyčią. Ant sienos matome frazę iš Biblijos Lk. 7:47 : „...jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai mylėjo...“ Čia randame pirmąjį kūrinį, sukurtą Sonia Gomes. Kabantys „kokonai“ iš moteriškų drabužių – motinų, dukterų, vagių, prostitučių, vienuolių – tarsi laukia, kol išsiskleis sparnai ir taps spalvotais drugeliais. Po „kokonais“ mus pasitinka dvi kalinės. Abi vyresnio amžiaus. Viena su užkimusiu balsu ir paprasta šypsena. Kita labai pasitempusi. Pasiruošusi, išmokusi tekstą, nepaisant to, kad turi užrašų sąsiuvinį su paruošta kalba.

Toliau einame prie Claire Tabouret kūrinių. Tapytos nuotraukos, kuriose matomi kalinių vaikai, jų anūkai ar pačios kalinės jaunystėje. Mūsų gidė su liūdesiu rodo savo anūkus tarp tų nuotraukų. Du besišypsantys vaikai prie jūros. Mano širdis suspaudžia, nes jaučiu gilią užuojautą.

Eidami vidiniu kiemeliu, matome vaikų žaidimų aikštelę. Du vaikai supasi ant sūpynių, o jų motinos stebi iš šono. Sužinome, kad tai kalinių vaikai, gyvenantys kalėjime kartu su motinomis.

Šiandien vis dar diskutuojama, ar tai teisinga. Ar nekaltas vaikas turėtų likti kalėjime? Ar geriau augti be motinos? Atsakymo nežinau, bet tai klausimas, vertas apmąstymų.

Vaizdo salėje viena iš sargių paleidžia 16 minučių trukmės filmą, sukurtą Marco Perego ir Zoe Saldana. Filmas perteikia akimirką, kai kalinė pagaliau išeina iš kalėjimo. Melancholija atsisveikinti su vieta, kur buvo ilgą laiką, kur gyveno su žmonėmis, kurie tapo artimi. Laisvas pasaulis yra spalvotas, o kalėjime – juodai baltas. Filme beveik nekalbama. Išeidama, herojė susitinka panašią į save merginą, kuri įžengia į kalėjimą. Naujokė verkia, ją išrenge nuogai patikrinimui ir gauna maišą su būtiniausiais daiktais gyvenimui kalėjime. 16 minučių gilaus įspūdžio.

Po to einame į kavinę. Sargės stebi mus, jos geria kavą ir, baigusios, išeina.

Kavinėje matome Corita Kent plakatus. Tai popmeno kūriniai su feministiniais ir panašiais užrašais. Barmenė šypsosi, plaudama kavos puodelius. Viena gidė tyliai prasitaria, kad barmenė taip pat yra kalinė. Su spalvinga apranga, tvarkingais plaukais ir raudonomis lūpomis – to niekada nebūčiau pasakiusi.

Koridoriumi einame tarp lavos akmenų, ant kurių parašytos kalinių mintys. Tai Simone Fattal kūriniai. Eilėraščiai, parašyti emaliu ant lavos. Kai kur perskaitomi lengvai, kitur vos matomi. Eilėraščiai primena, kad šie žmonės dažnai lieka nepastebėti, jų mintys paslėptos nuo svetimų akių.

Prieiname prie paskutinio kūrinio. Pavaizduota socialiniuose tinkluose dažnai matoma perbraukta akis ant pilko fono. Bet čia „akis“ yra ant mūrinės sienos. Claire Fontaine kūrinys rodo, kad dažnai mes ignoruojame tai, ko nenorime matyti. Po šiuo kūriniu (neonu) mus pasitinka kalėjimo katė, kalinių numylėtine.

Visa ekskursija truko ne ilgiau nei valandą, bet giliai sukrėtė. Pabaigoje matau sudrėkusias nuo susijaudinimo ekskursantų akis. “Gidžių” istorijos palietė širdis. Kūriniai buvo tik pretekstas būti kartu, be jokių išankstinių nuostatų. Atsisveikiname beveik verkdami. Išeidama, sustoju prie Cattelan kūrinio, vaizduojančio pavargusias pėdas. Įeidama jų nepastebėjau.

Ar kada nors susimąstėte apie kalinių gyvenimus? Ką manote apie meno ir tokio gyvenimo ryšį?

Viduržemio Ramybė Ir Paslėptos Sicilijos Problemų ŠaknysIšties įdomu, kad lietuvių kalboje nėra tiesioginio atitikmens ž...
14/08/2024

Viduržemio Ramybė Ir Paslėptos Sicilijos Problemų Šaknys

Išties įdomu, kad lietuvių kalboje nėra tiesioginio atitikmens žodžiui „omertà“. Italijoje šis terminas reiškia tylų ir nutylimą sutikimą – kai visi žino apie tam tikrą situaciją, tačiau renkasi apie ją nekalbėti. Dažniausiai šis žodis siejamas su mafijos kultūra, ypač pietų Italijoje. Kur tylėjimas tampa ne tik įpročiu, bet ir tam tikra išgyvenimo strategija, savotiška socialine taisykle, kurios pažeisti niekas nedrįsta.

Šią vasarą praleidau keletą dienų prie Adrijos jūros su savo draugais siciliečiais. Tarp šviesių juokų apie jūros kokybę (jų manymu, tikroji jūra yra tik jų – Viduržemio, o Adrija tėra „balutė“) ir aistringų diskusijų (beveik ginčų) apie tai, kaip tinkamai paruošti ryžius, pasiteiravau jų, kokia, jų nuomone, yra didžiausia Italijos problema. Tikėjausi, kad atsakymas bus „omertà“, bet jie mane nustebino. Vietoje mafijos ar nusikalstamumo jie paminėjo visai kitą problemą – diferencijuotą autonomiją, arba savo regiono specialųjį statusą.

Po Antrojo pasaulinio karo Sicilija įgijo didesnę nepriklausomybę. Tai buvo valstybes atsakas i siciliečių nepriklausomybės troškimą. Tačiau šiandien ši nepriklausomybė daugeliui jų atrodo kaip netikra. Nerealizuota. Kur Sicilijos piliečiai jaučia savo sumenkinimą, kai valstybe sako viena o daro kita. Netikra nepriklausomybe yra matoma kaip savotiškas prakeiksmas.
Sicilija teoriškai turi didesnę nei kiti regionai, autonomiją. Sicilija dažnai lieka tvarkytis pati, be didesnio centrinės valdžios įsikišimo. Praktiškai, per amžius, laikui bėgant, tai lėmė gilėjančią korupciją ir didelį finansavimo trūkumą. Mano draugai pasidalino pavyzdžiu apie senus, vos veikiančius traukinius, kurie šiaurėje nebereikalingi, o Sicilijoje jie dar naudojami dešimtmečius ir, aišku, važinėja be tinkamos priežiūros. Taip pat mano draugai paminėjo apleistus kelius, kuriais važiuoti yra tikras iššūkis. Siciliečiai jaučiasi izoliuoti, atskirti nuo likusios Italijos. Šalies, kuri, jų manymu, niekada nemato jų, paprastų salos žmonių, problemų. O jei ir mato, problemų sprendimas nėra prioritetas.

„Omertà“ čia yra kasdienė realybė. Beveik kaip dalis gyvenimo būdo. Nes jei gatvėje pamatai vykstantį nusikaltimą, saugiau yra apsimesti, kad nieko nematei. Juk niekas neapdovanoja už tai, kad praneši apie nusikalstamus dalykus. Pavyzdžiui, jei kaimynystėje įvyksta vagystė, dauguma gyventojų mieliau tyliai stebės per uzsleistas užuolaidas, nei kreipsis į policiją. Baimė ir nepasitikėjimas vyrauja stipriau, nei noras kovoti už teisingumą.

Vos 3 kilometrai skiria Siciliją nuo likusios Italijos. O Mesinos sąsiaurio tiltas galėtų būti simbolis jungties, kurios jie taip trokšta. Tačiau, kaip pažymėjo mano draugė, iš to mažai naudos. Jei likusios kelių infrastruktūros būklė liks tokia pati – pasenusi ir apleista. Šioje saloje, kur laikas kartais atrodo sustojęs, tiltai ne visada sujungia – kartais jie tiesiog sustiprina atotrūkį.

Visa tai verčia susimąstyti apie Italiją, kuriai šie žmonės vis dar priklauso. Tačiau jaučiasi lyg gyventų pasaulio pakraštyje. Galbūt šis izoliacijos jausmas nėra tik geografinis, bet ir kultūrinis. Susijęs su istorine atmintimi, kuri išlieka gyva kiekviename žingsnyje, Sicilijos gatvėse. Kur praeitis ir dabartis susipina. Čia „omertà“ tampa daugiau nei tik žodžiu. Tai tylos kultūra, kurios šešėliai slypi ne tik Italijoje, bet ir kitur. Primindami mums, kaip lengva pasiduoti baimei ir prarasti ryšį su tiesa.

Ar norite sužinoti daugiau apie Italijos mafiją ir kaip ji veikia visuomenę?
Ar norite sužinoti kaip gyvena žmones pietų Italijoje?
Noriu sulaužyti stereotipus: jūra, vynas, karšti vyrai ir kt.
Deja, Sicilija nėra tik apelsinų aromatas.

-
Nuotraukose – mano kelionė į Saliną, Sicilijos regiono salą, 2013 m.

Dažnai jaučiuosi vaikščiodama lyg ant lino, pakibusio tarp dviejų pasaulių, dviejų sielų, kurios gyvena manyje. Iš vieno...
11/08/2024

Dažnai jaučiuosi vaikščiodama lyg ant lino, pakibusio tarp dviejų pasaulių, dviejų sielų, kurios gyvena manyje. Iš vienos pusės – Lietuva, mano šaknų žemė, su miškais, kurie tarsi saugo senovės paslaptis, ir tradicijomis, kurios skamba kaip tolimas dainavimas. Iš kitos – Italija, su savo saulės nutviekstais miestais, žmogiška šiluma ir tuo grožiu, kuris tarsi trykšta iš kiekvieno kampelio.

Italijoje nešuosi savo tėvynės aidą, nematomą, bet galingą ryšį, jungiantį mane su istorija, kuri tęsiasi laike. Tačiau, vaikščiodama jos gatvėmis, jaučiu, kad kažkas pasikeitė, kad šalis, kurią prisimenu, skiriasi nuo tos, kurią randu šiandien. Nuo sovietinės Lietuvos, paženklintos pasipriešinimu ir tylomis, iki Europos Sąjungos Lietuvos, kupinos naujų galimybių ir atviros pasauliui, pokytis akivaizdus, bet ne be vidinių iššūkių.

Ir taip, tarp šių dviejų pasaulių, ieškau pusiausvyros, sintezės tarp to, kas buvau, ir to, kuo tampu. Galbūt būtent šioje paieškoje randu savo tikrąją esmę, esmę, kuri nėra apibrėžta tik viena vieta, bet abiem. Būti pakibus tarp dviejų kultūrų mane išmokė, kad tapatybė nėra pastovus taškas, bet kelias, nuolatinė kelionė savęs supratimo link.

O jūs, kaip jaučiatės?

Kokie jūsų jausmai, kai stebite šių dienų Lietuvą, kai palyginate ją su ta, kurią prisimenate? Kaip prisitaikėte prie pokyčių tarp sovietinio laikotarpio ir dabartinės Europos Sąjungos realybės? Ką jums reiškia būti lietuviu pasaulyje, kuris keičiasi, visuomenėje, kuri evoliucionuoja, širdyje, kuri prisitaiko prie naujų iššūkių?

Tikrai nesitikėjau rašyti tokį tekstą taip greitai, bet jaučiu, kad pavargau, ir norisi išsikalbėti – atleiskite man.Alž...
10/08/2024

Tikrai nesitikėjau rašyti tokį tekstą taip greitai, bet jaučiu, kad pavargau, ir norisi išsikalbėti – atleiskite man.

Alžyras ką tik iškovojo aukso medalį bokse. Tačiau atrodo, kad šių dienų pasaulis nebesidomi pačiu sportu, o susitelkia į visai kitus dalykus. Dienų dienas girdžiu vieną ir tą pačią temą – diskusijas apie boksininkę Imanę Khelif. Atsiverčiu Facebook’ą – „mutantas“, Instagram’ą ar Tik Tok’ą – „trans, interseksuali, tikros moterys yra kitokios“. Ar tai mūsų laikų pasiekimas? O gal tik mūsų ribotumo atspindys? Kodėl vis sukamės apie tą patį klausimą, lyg tai būtų mūsų civilizacijos esmė? Ar jūs nepavargote? Aš – taip. Man niekada pernelyg nerūpėjo moterų boksas, bet dabar jaučiu, kad ši diskusija įsiskverbė į mano kasdienybę, verčiant mane susimąstyti apie tai, kokią vietą užima šiame pasaulyje tiesa ir melas.

Visi apsėsti genitalijomis, visi nori jas pamatyti. Atrodo, kad esame visuomenė, praradusi subtilumą, pasimetusi tarp tikros ir dirbtinės moralės, bandanti kažkaip nuspręsti, kas yra „tikra“. Kiekvienas mano, kad jis žino daugiau už olimpinius komitetus, kurie dešimtmečiais atrenka ir testuoja dalyvius. Atletai, pavyzdžiui, boksininkai, privalo laikytis griežtų svorio reikalavimų – jie nevalgo, negeria, vartoja vidurius laisvinančius preparatus, nes keli gramai gali pakeisti viską. Bet pagal Facebook’o minias, kraujo tyrimai nėra pakankami, ir pasauliui reikia pamatyti genitalijas. Ar tai ne simbolis mūsų laikų beprasmybei? Žmonija, kuri pamiršta esmę, siekdama visko, kas paviršutiniška.

Ir štai čia, Italijoje, dabar nekalbama apie nieką kitą. Perskaitykite dar kartą: Italijoje nekalbama apie nieką kitą. Ne apie Ukrainą. Ne apie Trumpą ar naująjį Kamala Harris pasirinktą viceprezidentą. Ne apie jaunuolius Italijoje, kurie žūva darbo vietose – dvidešimtmečiai traiškomi mašinų dėl to, kad trūksta saugos įstatymų. Ir ne apie tai, kas vyksta akcijų rinkoje, kuri šią savaitę patyrė neįprastus pokyčius.

Ar mums neatrodo, kad esame kaip tie senovės žmonės, stebėję ugnies šviesą, bet nesuvokę, kad tai tik atspindys to, kas iš tikrųjų vyksta? Nes kai ateis laikas, kai nebeturėsime ką valgyti, kai pasaulis pradės svyruoti nuo vieno krašto prie kito, mums niekas neberūpės.

Priešas nėra Alžyro boksininkė. Priešas yra mūsų nesugebėjimas matyti to, kas iš tikrųjų svarbu.

Labadiena visiems! Džiaugiuosi, kad vėl galiu jus pasveikinti.Pirmiausia noriu nuoširdžiai padėkoti už netikėtą dėmesį, ...
08/08/2024

Labadiena visiems! Džiaugiuosi, kad vėl galiu jus pasveikinti.

Pirmiausia noriu nuoširdžiai padėkoti už netikėtą dėmesį, kurį gavau vakar: nesitikėjau, kad per vieną dieną surinksiu daugiau nei 200 sekėjų. Ačiū už pasitikėjimą, už tai, kad esate čia, kartu su manimi!

Vakar sulaukiau daugybės gražių žodžių, tačiau perskaičiau ir vieną patarimą – esą turėčiau labiau suprasti raktinius žodžius, tapti geresne socialinių tinklų vadybininke, labiau konkurencinga. Nemanau, kad turiu teisintis, bet noriu atskleisti, jog daugelį metų valdžiau socialinių tinklų puslapius didelėms įmonėms. Puikiai žinau, kas veikia socialiniuose tinkluose, o kas ne… bet dabar noriu sustoti. Esu čia ne tam, kad parduočiau jums ką nors, ne tam, kad siekčiau milijono sekėjų. Rugsėjį atvyksiu į Lietuvą ir trokštu dalintis savo mažais atradimais, emocijomis ir mintimis su tais, kurie dalinasi su manimi gimtine. Noriu atskleisti Lietuvą per „svetimos“ akis.

Turiu lietuvišką vardą ir pavardę, tačiau tik prieš du mėnesius atradau Čiurlionį. Geriau pažįstu Italijos istoriją – Garibaldžio suvienijimą, Italijos fašistinių įstatymų likučius, regioninių dialektų skirtumus – nei Lietuvos praeitį. Kai atvyksiu į Lietuvą, neabejotinai lyginsiu ją su tuo, kas man pažįstama, su tuo, ką patyriau Italijoje. Kol kas dalinsiuosi tik savo gyvenimu Italijoje ir tuo, ką apie jį žinau.

Kai mano draugai Italijoje klausia, kokią tautybę jaučiuosi turinti, atsakau „italo-lietuvišką“. Jie nori, kad pasirinkčiau, ir jei turiu tai padaryti, sakau „italė“, bet tik dėl paso galios. Tai dvi labai skirtingos šalys, ir kiekvienas komentaras apie „itališką pranašumą“ mane žeidžia. Taip, renesansas yra svarbus, bet Lietuvos istorija niekuo nenusileidžia. Išlikusios pagoniškos tradicijos yra tikrai magiškos ir paslaptingos. Mes vertiname Italijos renesansą, nes kažkas mums pasakė, kad turime jį vertinti. Mes žinome Leonardą da Vinčį, nes mokslininkai jį pasirinko to laikotarpio simboliu, o tik specialistai žino Masaccio ar bet kurį to meto tapytoją. Ir ypač dailininkės.

Nenoriu tęsti, kad neapkraučiau jūsų mintimis. Tačiau norėčiau paklausti: ar yra kokia nors Lietuvos kultūros tema, kurią norėtumėte pamatyti per žmogaus, kuriam ši šalis dar nėra gerai pažįstama, akis?

Aš esu Dalia – vardas, kuris italų kalboje primena gėlę (Dahlia = Jurginas), turinčią sudėtingus ir subtilius žiedlapius...
07/08/2024

Aš esu Dalia – vardas, kuris italų kalboje primena gėlę (Dahlia = Jurginas), turinčią sudėtingus ir subtilius žiedlapius. Keista, kaip mano vardas, toks paprastas ir tiesus mano gimtojoje kalboje, čia virsta kažkuo tolimu man. Kiekvieną kartą, kai kas nors mano vardą sieja su ta gėle, mandagiai šypsausi, tačiau viduje jaučiu nedidelį nesuderinamumą, tarsi atstumą nuo to, kas iš tikrųjų esu. O kai mane vadina „Daria“, iškreipta ir nublukusia itališka versija, jaučiu, kad dalis mano tapatybės tolsta.

Lietuviškai šis vardas turi visai kitokią reikšmę. Šis žodis apima kažką gilaus, istorijų ir galimybių raizginį, kuris priklauso man. Ištartas mano kalba, „Dalia“ skamba su švelnumu ir jėga, būdinga senai žemei, kur žodžiai įsišakniję istorijoje ir gamtoje. Mano vardas šia forma atspindi mano esmę, tai kvietimas į mano praeitį ir tiltas į mano ateitį.

Italijoje kartais jaučiuosi tarsi turėčiau dvigubą tapatybę: vieną, susijusią su mano vardu, kaip jis suvokiamas čia, ir kitą, intymesnę, susijusią su mano tikrąja prigimtimi. Čia nėra dramos, tik tylus suvokimas, kas buvo pakeista pereinant tarp dviejų kultūrų.

Stengiuosi kuo daugiau informuoti savo draugus ir pažįstamus apie lietuvių kalbą, dievinu mūsų vardus, tuos, kurie siejasi su ugnimi ar vandeniu, medžiais ar giliomis upėmis. Ir būtent dėl to nusprendžiau šiam… „dienoraščiui“ suteikti vardą, kuris atspindėtų gamtą. “Sūrus oras”, kuris primena namus ir tą nostalgiją, kurią jaučiu prisimindama Baltijos jūros saulėlydį.

Address

Vilnius

Website

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Sūrus Oras posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Share