14/08/2024
Viduržemio Ramybė Ir Paslėptos Sicilijos Problemų Šaknys
Išties įdomu, kad lietuvių kalboje nėra tiesioginio atitikmens žodžiui „omertà“. Italijoje šis terminas reiškia tylų ir nutylimą sutikimą – kai visi žino apie tam tikrą situaciją, tačiau renkasi apie ją nekalbėti. Dažniausiai šis žodis siejamas su mafijos kultūra, ypač pietų Italijoje. Kur tylėjimas tampa ne tik įpročiu, bet ir tam tikra išgyvenimo strategija, savotiška socialine taisykle, kurios pažeisti niekas nedrįsta.
Šią vasarą praleidau keletą dienų prie Adrijos jūros su savo draugais siciliečiais. Tarp šviesių juokų apie jūros kokybę (jų manymu, tikroji jūra yra tik jų – Viduržemio, o Adrija tėra „balutė“) ir aistringų diskusijų (beveik ginčų) apie tai, kaip tinkamai paruošti ryžius, pasiteiravau jų, kokia, jų nuomone, yra didžiausia Italijos problema. Tikėjausi, kad atsakymas bus „omertà“, bet jie mane nustebino. Vietoje mafijos ar nusikalstamumo jie paminėjo visai kitą problemą – diferencijuotą autonomiją, arba savo regiono specialųjį statusą.
Po Antrojo pasaulinio karo Sicilija įgijo didesnę nepriklausomybę. Tai buvo valstybes atsakas i siciliečių nepriklausomybės troškimą. Tačiau šiandien ši nepriklausomybė daugeliui jų atrodo kaip netikra. Nerealizuota. Kur Sicilijos piliečiai jaučia savo sumenkinimą, kai valstybe sako viena o daro kita. Netikra nepriklausomybe yra matoma kaip savotiškas prakeiksmas.
Sicilija teoriškai turi didesnę nei kiti regionai, autonomiją. Sicilija dažnai lieka tvarkytis pati, be didesnio centrinės valdžios įsikišimo. Praktiškai, per amžius, laikui bėgant, tai lėmė gilėjančią korupciją ir didelį finansavimo trūkumą. Mano draugai pasidalino pavyzdžiu apie senus, vos veikiančius traukinius, kurie šiaurėje nebereikalingi, o Sicilijoje jie dar naudojami dešimtmečius ir, aišku, važinėja be tinkamos priežiūros. Taip pat mano draugai paminėjo apleistus kelius, kuriais važiuoti yra tikras iššūkis. Siciliečiai jaučiasi izoliuoti, atskirti nuo likusios Italijos. Šalies, kuri, jų manymu, niekada nemato jų, paprastų salos žmonių, problemų. O jei ir mato, problemų sprendimas nėra prioritetas.
„Omertà“ čia yra kasdienė realybė. Beveik kaip dalis gyvenimo būdo. Nes jei gatvėje pamatai vykstantį nusikaltimą, saugiau yra apsimesti, kad nieko nematei. Juk niekas neapdovanoja už tai, kad praneši apie nusikalstamus dalykus. Pavyzdžiui, jei kaimynystėje įvyksta vagystė, dauguma gyventojų mieliau tyliai stebės per uzsleistas užuolaidas, nei kreipsis į policiją. Baimė ir nepasitikėjimas vyrauja stipriau, nei noras kovoti už teisingumą.
Vos 3 kilometrai skiria Siciliją nuo likusios Italijos. O Mesinos sąsiaurio tiltas galėtų būti simbolis jungties, kurios jie taip trokšta. Tačiau, kaip pažymėjo mano draugė, iš to mažai naudos. Jei likusios kelių infrastruktūros būklė liks tokia pati – pasenusi ir apleista. Šioje saloje, kur laikas kartais atrodo sustojęs, tiltai ne visada sujungia – kartais jie tiesiog sustiprina atotrūkį.
Visa tai verčia susimąstyti apie Italiją, kuriai šie žmonės vis dar priklauso. Tačiau jaučiasi lyg gyventų pasaulio pakraštyje. Galbūt šis izoliacijos jausmas nėra tik geografinis, bet ir kultūrinis. Susijęs su istorine atmintimi, kuri išlieka gyva kiekviename žingsnyje, Sicilijos gatvėse. Kur praeitis ir dabartis susipina. Čia „omertà“ tampa daugiau nei tik žodžiu. Tai tylos kultūra, kurios šešėliai slypi ne tik Italijoje, bet ir kitur. Primindami mums, kaip lengva pasiduoti baimei ir prarasti ryšį su tiesa.
Ar norite sužinoti daugiau apie Italijos mafiją ir kaip ji veikia visuomenę?
Ar norite sužinoti kaip gyvena žmones pietų Italijoje?
Noriu sulaužyti stereotipus: jūra, vynas, karšti vyrai ir kt.
Deja, Sicilija nėra tik apelsinų aromatas.
-
Nuotraukose – mano kelionė į Saliną, Sicilijos regiono salą, 2013 m.
