07/07/2026
„Vasara man, festivalio meno vadovei, yra kelionių po svarbiausius Europos šiuolaikinio šokio festivalius metas. Lankydama Vokietiją, Prancūziją, Italiją ir kitas šalis, ieškau spektaklių, kuriuos kitais metais norėčiau, kad pamatytumėte ir jūs.
Ką tik aplankytoje „Tanztriennale“ Hamburge pamačiau 7 spektaklius, o Monpeljė festivalyje, Prancūzijoje, – 14 spektaklių.
Matytuose spektakliuose išryškėjo kelios svarbios temos, kurios šiandien jaudina kūrėjus visame pasaulyje. Pirmiausia, tai tradicijų atgimimas – bandymas tradicinę kultūrą ištraukti iš muziejų ir pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimui. Taip pat kūrėjai per kūno kalbą drąsiai kalbėjo apie istorines traumas ir kolonizmo pasekmes. Šalia šių didelių temų skleidėsi ir labai asmeniškos patirtys: savojo identiteto paieškos, atskirties bei vienatvės jausmas visuomenėje, ir galiausiai – bendruomenės ieškojimas, kaip vienintelis priešnuodis izoliacijai, kviečiantis mus vėl susijungti ir išgyventi kartu.
TAI KO GI IEŠKAU AŠ? Keliaudama per festivalius ieškau kūrinių, kurie turi viską: meninės raiškos naujumą, aukščiausią kokybę ir temą, kuri sujaudina iki širdies gelmių. Priimti sprendimą, ką atvežti į Lietuvą, visada yra iššūkis. Svarbiausia man spektaklio aktualumas besikeičiančiame pasaulyje. Noriu, kad Lietuvos žiūrovai pamatytų darbus, kurie ne tik stebina savo technika, bet ir atliepia tai, kuo šiandien gyvena ir kvėpuoja pasaulis.“
Tai – ištrauka iš Gintarė Masteikaitė laiško mūsų šio mėnesio naujienlaiškio skaitytojams.
Norintiems, kad festivalio naujienos pasiektų ir juos, kviečiame prenumeruoti naujienlaiškį. (Nuoroda komentare.)
