Pačiame sostinės centre naujuose namuose 2005 metų rudenį įsikūręs Valstybinis Vilniaus mažasis teatras yra viena patraukliausių ne tik teatro, bet apskritai miesto kultūros erdvių. Savitu praeities ir dabarties, praėjusių amžių ir modernumo sąlyčiu pasižyminti teatro dvasia jaučiama ir architektūroje, ir interjere, ir pačiuose spektakliuose. Daug metų neturėjusį savo scenos ir, ko gero, labiau iš
garsėjusį užsienyje nei Lietuvoje Vilniaus mažąjį teatrą šiandien žino daug kas: studentai ir verslininkai, menininkai ir visai su menu nesusiję žmonės. Jo esmė – užmegzti ryšį su kiekvienu, atėjusiu į šio teatro spektaklius, kalbėti visiems suprantama ir kartu – aukščiausio meninio lygio kalba. Vilniaus mažojo teatro „atvirumas“ turi ir praktinę pusę: jis atviras įvairioms meninėms, kultūrinėms ir kitokioms iniciatyvoms, edukaciniams ir verslo renginiams. Režisierius Rimas Tuminas ir jo bendraminčiai, 8-ajame dešimtmetyje pradėję dirbti Akademiniame dramos teatre, nuo pat pradžių ilgėjosi, svajojo apie savo NAMUS. Lengvai, lyg žaisdami, kasdienybėje kurdami šventę, tvėrė intymią atvirumo erdvę Mažojoje Akademinio salėje, dėl to švelniai, bet ne be ironijos buvo praminti „mažiukais“. Tai buvo atviro susitikimo su kenčiančiu, mylinčiu žmogumi erdvė, atsivėrimas publikai ir vienas kitam.
„Čia nebus mirties“, - 1988 metais savo spektakliu paskelbė Rimas Tuminas ir jo aktorių trupė, po poros metų, 1990-aisiais, oficialiai tapusi Vilniaus mažuoju teatru, ir šio spektaklio pavadinimas tapo savotišku teatro kredo.
1997 m. už nuopelnus Vilniaus miestui jis apdovanotas garbingu sostinės savivaldybės apdovanojimu – šv. Vilniaus mažasis teatras yra įsikūręs Gedimino prospekto 22 name, kur XX amžiaus pradžioje veikė itin reikšminga Lietuvos kultūrai draugija „Rūta“. „Rūta“ rengė koncertus, paskaitas, taip pat ir teatro vaidinimus. Draugijos veikloje dalyvavo iškiliausi to meto kultūrininkai, Nepriklausomybės Akto signatarai. Pastatą nuo pat pradžių gaubė išskirtinumo dvasia, legendos aura, susijusi su garsiausio lietuvių dailininko simbolisto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Czeslawo Miloszo, Jaschos Heifetzo ir kitais garsiais vardais. Išskirtinė ir pastato architektūra: žiūrovų salė turi unikalias stiklo blokelių lubas; tokios visoje Europoje išlikusios tik dvejos – čia, Vilniuje, ir Prahoje. Teatro patalpų interjeras pasižymi skoninga atkurto autentiško XIX ir XX a. sandūros stiliaus ir modernizmo jungtimi. Tačiau Vilniaus mažasis teatras žiūrovus vilioja ne tik išskirtine architektūra ir legendomis, bet ir aukšto meninio lygio repertuaru. Dar neturėdamas savo namų, teatras itin daug keliaudavo ir jau seniai pelnė tarptautinį pripažinimą. Vilniaus mažojo teatro vadovo režisieriaus Rimo Tumino spektakliai „Vyšnių sodas“, „Maskaradas“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Madagaskaras“ ir kiti aplankė daugybę šalių – nuo Švedijos iki Italijos, nuo Pietų Korėjos iki Meksikos – ir pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. 1999 metais, po „Maskarado“ gastrolių Didžiojoje Britanijoje, anglų spauda Vilniaus mažojo teatro trupę net pavadino viena geriausių pasaulyje. Prie tokios sėkmės neabejotinai daug prisideda ne tik originalus Rimo Tumino režisūrinis bei pedagoginis talentas, bet ir per daugybę metų susiformavęs išskirtinis aktorių ansamblis. Mažojo teatro trupės branduolį sudaro dar 8-ojo dešimtmečio pabaigoje susibūręs buvusių Tumino studentų kursas, taip pat šio teatro spektakliuose vaidina tokios scenos įžymybės kaip Regimantas Adomaitis, Arvydas Dapšys, Gediminas Girdvainis, Aldona Janušauskaitė, Eglė Gabrėnaitė, Sigitas Račkys, Arūnas Sakalauskas, Andrius Žebrauskas ir kiti. Prieš keletą metų trupę papildė būrys jaunų aktorių, kurie iškart buvo pastebėti ir įvertinti be tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Iš viso Mažojo teatro repertuare – per dvidešimt spektaklių. Be to, teatras įvairiomis progomis stengiasi savo publikai dovanoti susitikimus su išskirtinėmis charizmatiškomis asmenybėmis: režisieriais, aktoriais, muzikantais, rašytojais. Gyvas ir nuoširdus bendravimas, skatinantis norą vėl ir vėl čia sugrįžti, – svarbiausia Vilniaus mažojo teatro puoselėjama vertybė.
