01/04/2026
Šiandien Antano Gudaičio artimam bičiuliui, poetui Marcelijui Martinaičiui būtų suėję 90 metų. Atsimenant:
Nakvynė pas žemaitį Kukutį
Už miško, už miško – pelėdos dvi akys,
Pelėdų trobelė apsamanojus.
Nei gyvas, nei miręs – pusiau jau apakęs
Už miško gyvena Kukutis vienkojis.
Kol ūkė apuokas, kol kirvarpa ėdė sienoją,
Kapai kol įdubo, kol jautis giliai atsiduso, –
Pasauliu keliavo pirmoji žinia apie Troją,
Ir pranešė radijas: žemėj išnyko jau prūsai.
Kol šalys apaugo miškais ir kol išmirė šlėktos, –
Gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno.
Aš merkiau per stalą liūdnai ir prislėgtai
Vienturtei gražuolei – kuprotai jo dukrai.
Kol merginau dukrą, kol leido paimti už rankos,
Sugriovę Berlyną, vaikai vienakojai sugrįžo.
Ir aš pražilau, ir mes svarstėm, kas apšviečia dangų:
Gal Skuodo pašvaistė, gal jau bombarduoja Paryžių?
Ir kol mes supratom, kad mūsų riba – begalybė,
Vienturtė jau meldės kampe lyg susenus pelėda.
Kol kuprė žegnojos, suiro kraštai ir valstybės,
Ir – padais į šiaurę – atsigulė žemėn žuvėdai.
Ir kol žemaičiavo jis vokiškai, rusiškai, lenkiškai,
Lyg briedis, plačiai išsižiojęs, siaurukas subliovė.
Ir pašvietė degantis dvaras, pakol pasilenkusi
Sena Kukutienė kamaroj paklojo man lovą.
Ir baigės politika... Miunchenas perdavė džiazą...
Lyg prūsų žirgai pririšti, saksofonai sužvengė.
Knapsojom už stalo, gyvenimo pusę išdažę:
Nei „dzięki“ už Varšuvą, anei už Prūsiją „danke“.
Ir kolei Kukutis pritaisė sau dešinę koją,
Vos lempą suspėjo uždegti,
Ir šimtmetį visą gaidys išgiedojo
Per vieną vienintelę naktį.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Foto: Algimantas Kunčius. 1985 m.
