10/05/2026
Nors diena pasitaikė lietinga, bet vaikai rinkosi žvalūs ir puikios nuotaikos. Vaikai buvo neapsakomai atkaklūs, drausmingi, draugiški, maloniai vienas su kitu bendraujantys, tai taip pasišnekučiuodami ir keliavome, o kai eidami aptarėme orą, tai vienbalsiai nutarėme, kad jis - PUIKUS!
Sustoję prie K. Varnelio namų-muziejaus pasikartojome muziejaus lankymo taisykles. Nors kvatodami, bet visi labai teisingai atsakinėjo į mano klausimus:
1. Užėję sakome: "Viso gero"?
2. Muziejuje šaukiame ir bėgiojame?
3. Norėdami ko nors paklausti keliame koją?
4. Eksponatus liečiame pirštais arba net pakeliame ir nešamės?
5. Išeidami sakom "Fui. Nieko gero" ir greitai sprunkam.
Kadangi visi atsakymai iš pirmo karto buvo vien teisingi, tai iškart ir užėjome į muziejų, kur mus pasitiko malonios kasininkės ir gidė Emilija, kuri mus ir vedžiojo po K. Varnelio namus. Vaikai kartu su ja aptarinėjo K. Varnelio optinį meną, svarstė ir duotose knygelėse ieškojo ką tam tikro kūrinio raštai primena, drąsiai uždavinėjo klausimus ir patys atsakinėjo į gidės užduotus.
Benediktas labai mus pralinksmino, kai stovėjome prie vieno paveikslo, kuris beveik visiems priminė žuvies žvynus, o keliems- kiaušinius, pasilenkė ir visiems pasiūlė: "Oi, apsukite visi savo galvas ir tada tikrai pamatysite kiaušinius" 🤣
O kai įėjome į sales, kuriose buvo eksponuojama baldų kolekcija, Konstantinas kurį laiką tyliai uodė orą, o tada gidei sako: "Čia pas tave kvapas kaip bažnyčioje" 😀
Kadangi muziejuje visiems kilo klausimų kodėl ant krėslų "pasodinti" kankorėžiai, gidė Emilija papasakojo, kad tai kaip priminimas lankytojams, kad sėstis negalima.
Mums jau besirengiant, darbuotojos papasakojo apie Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistą knygą apie knygos gimimą "Knygų slibinas" ir pasiūlė ją įsigyti. Pasitarėme su vaikais ar perkame studijai, kad iš eilės visi paskaitytumėme, tai beveik visi pirmiausiai paklausė: "Kokia kaina?". Sužinoję, kad 15€, sako: "Hm. Oho. Brangi, bet vieną gal nusiperkam ir vieni po kitų paskaitysime". Nusipirkome.
***
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje pratęsta saugyklos lobynų paroda, o po parodos jie vėl bus sugrąžinti į saugyklas ir jų nebepamatysime. Sužinoję, kad ten yra ir nemažai keramikos dirbinių, nutarėme šiandien pat išlipti prie muziejaus ir ten užeiti. Taip ir padarėme. Susižavėję vaikštinėjome tarp gausiai eksponatais pripildytų stelažų, o mūsų vyriausieji keramikai - Bernardas su Kevinu fotografavo patikusius kūrinius. Kevinas viską labai atidžiai apžiūrinėjo ir su nuostaba balse pasakė: "Ir muziejai tiek nuo mūsų visko slepia?" 😀
Apžiūrėję parodą, padėkoję darbuotojams, ėjome rengtis, o tada- tiesiai į stotelę ir į savo menų studiją „Spalvų juokas“. Kai tik įlipome į troleibusą, vaikai sako: "Renata, papasakok dar ką nors", kol aš galvojau ką čia ne taip įsijautus papasakoti, kad neužsimanytumėme į trečią parodą, nes jau visiems išsiunčiau žinutę su laiku kada būsime studijoje, Konstantinas pirmiau už mane prisiminė kasinėjimus prie namo su užkastais radiniais ir visi labai susidomėję jo klausėmės ir taip atvažiavome iki savo stotelės. Vos išlipę iš troleibuso vaikai iškart prisiminė ryte reklamuotą ežero dydžio balą ir užsimanė eiti pro tą studijos pastato pusę, bet, mokytojų laimei, visas ežeras jau buvo susigėręs į žemę 🤭
Štai taip smagiai prabėgo ši šeštadienio pamokėlė, keramikos mažųjų grupės pusdieniukas!
Įspūdžiais pasidalino menų studijos keramikos mokytoja Renata
