Viskas keičiasi, o buvimas šioje žemėje toks trumpas...
Prieš 17 metų viename gražiame Vilniaus senamiesčio kiemelyje įsikūrė jauki menų galerija – tapybos, arbatos, interjero ir kraštovaizdžio studija „Bambuko sodai“. Idėja atskleisti gamtos grožį ir suvokti užkoduotą prasmę, atrasti savo vietą šiame tobulame pasaulyje, padėkoti visatos Kūrėjui – prigijo...
Kaip ir kelios rūšys bambukų
, žaliuojančių šiame gražiame Vilniaus kampelyje...
Per tuos metus daug žmonių prisilietė prie kūrybos sakramento...
Kūryba? Ji būdinga kiekvienam žmogui, nes esame sukurti pagal Dievo Kūrėjo atvaizdą. Deja, menininkai suprato ir laiko tai paslaptyje...
Kiekvienas žmogus gali paimti teptuką ar pieštuką į rankas. Vaikai iki 10 metų – gyvas įrodymas. Vėliau žmogus suabejoja ir palieka šias savybes. Tie žmonės, kurie nebijo tapti vėl vaikais, pradeda mokytis, atranda iš naujo save.
Čia pat sodelyje yra simbolis jungties tarp žmonių kultūros, jų mąstymo – mažas tiltelis, per kurį vaikai mėgsta šokinėti ir žaisti. Taip linksmai čia susijungė menai: tapyba, kaligrafija, poezija… Susieina ir žmonės – skirtingo amžiaus, išsilavinimo.
Čia mokomės neskubėdami gerti arbatą, tapyti, kuriame jaukius namus, sodus, planus. Praėjo laikas, kol suvokiau, kad menas – tai Dieviškoji priemonė, padedanti žmogui, jį gydant, maitinant dvasiniu maistu. Ir nesvarbu, ar tai klasikinė muzika, ar nuostabus apsakymas, ar tapybos darba
Tikras menas švelniai mus paliečia, paverčia geresniu, kurią kaip asmenybę, kviečia į nuostabų kūrybinį pasaulį…
Norėčiau prisiminti prezidento Valdo Adamkaus žodžius, pasakytus 2002 metais Prezidentūroje Elenos Voverienės personalinės parodos metu:
„Menas peržengia valstybių ir kultūrų rėmus. Tai žmonijos kalba – spinduliuojanti, šildanti ir artinanti...Brangioji menininke-kalbėkite šia kalba mūsų tautai ir žmonijai.“
