Nuo seno baltų kraštas buvo vadinamas Gintaro kraštu. Gintaras – tai fosiliniai pušų sakai, pakitę dėl mikroorganizmų veiklos, oksidacijos ir kitų procesų. Baltijos jūra pradėjo formuotis tik prieš 13 tūkst. metų augo spygliuočių miškai. Anuomet buvęs subtropinis klimatas ėmė karštėti. Dėl šios priežasties spygliuočiai pradėjo skirti labai daug sakų, todėl bet kokie menkiausi medžio pažeidimai suk
eldavo smarkų sakų tekėjimą. Iki šių dienų žemėje neišliko nė vienos pušų rūšies, kuri savo savybėmis būtų gimininga gintarmedžiams. Gintaras formavosi nuo pat sakų išsiskyrimo pradžios iki kol pateko į Baltijos jūros telkinį. Nuo įvairių procesų sakai keitėsi ir sudarė medžiagą, kuri jau nebebuvo panaši į pirminius sakus. Vėliau savo darbą atliko upės – jos išplovė ir nunešė gintarą į įvairius užutekius. Gintaringą sluoksnį užklojo deltų nuogulos ir jis išliko iki mūsų dienų. Prie Baltijos jūros gyvenę žmonės gintarą mainė su tolimų kraštų pirkliais į auksą, žalvarį. Gintaro prekybos kelias prasidėjo Baltijos pajūryje ir vedė į žemutinę Vyslą, toliau Vysla, Varta ir aukštutinio Oderio upėmis ar jų pakraščiais per Bohemiją, Moraviją iki Dunojaus. Nuo čia gintaro kelias šakojosi: vienas kelias ėjo išilgai rytinio Adrijos pajūrio į Graikiją, Peloponesą, Kretą (apie 1600–1500 m. pr. Kr. gintariniai karoliai randami Mikėnų kultūros kapuose), o antras – per Alpių perėjas į šiaurinę Italiją. Kitas gintaro kelias iš Baltijos pajūrio ėjo sausuma iki Dniepro, toliau pro Dono žiotis į Kaukazą, rytines Juodosios jūros ir pietvakarines Kaspijos sritis. Gintaro dirbinių randama Osetijoje, viduriniame Kaukaze. Prekybos keliais siekė ir Mažąją Aziją. Sausumos keliai nebuvo labai saugūs ir prekyba jais sutriko barbarams pradėjus puldinėti Romą. Pastovesni buvo keliai Baltijos jūra. Iš prūsų ir Lietuvos pajūrio gintaras laivais keliaudavoi į vakarus per Bornholmo salą, danų salyną iki Helgolando salos Šiaurės jūroje, kur būdavo perkraunamas ir gabenamas Elbe, Reinu arba jūra aplink Apeninų pusiasalį į Romos imperiją. Nuo seno tikėta, kad „saulės akmuo“ neša sėkmę. Dėl to ne vienas Europos pirklys gabendavosi namo apdirbtą Lietuvos „aukso“ gabalėlį, kad šis amuletas apsaugotų jį nuo pikto. Mūsų protėviai ne tik mainė gintarą į kitų kraštų prekes, bet ir patys juo puošėsi, darėsi amuletus, kurie saugojo juos nuo piktų dvasių. Meistrai gintarą apdirbdavo titnaginiais peiliais, rėžtukais, grandukais, šlifuodavo akmeniniais galąstuvais ir smėliu taip pat mokėjo gintarą gręžti. IV–III tūkst. m. e. dažniausiai randami gintaro dirbiniai: sagutės, vamzdeliniai karoliai, ovalą primenantys pakabučiai. Gintaro menas suklestėjo II tūkst. iki Kr., kai buvo pradėti gaminti briedžio, tauro, šerno, žalčio amuletai. Tada pradėtos daryti žmonių figūrėlės amuletai – Indoeuropiečių vaisingumo amuletai. Pasirodo saulės garbinimo apvalieji amuletai – skrituliai su mažyte skylute viduryje. Gintaro apdirbimas
Medžiaga parengta pagal Ruslano Aranausko autorinę paskaitą
