13/04/2026
Skleiskim sielos sparnus!
Tėvas pasakoja apie M.K.Čiurlionio paveikslą "Auka":
Henrikas Heinė vienam eilėraštyje iš “Šiaurės jūros” ciklo parašė apie vyrą, kuris stovi prie jūros audringos ir klausia tų bangų:
"Sakykit, kas yra žmogus?
Iš kur atėjo jis? Ir kur jis eina?
Ir kas yra aukščiau žvaigždžių auksinių?"
Amžinas klausimas. Ir Heinė – su savo rytietišku, galbūt net Omaro Chajamo stiliaus sąmojum – atsako:
“Bangos ošia amžiną ošimą,
šaltai ir abejingai žvaigždės spingsi,
ir laukia atsako kvailys”.
Betgi yra kažkas “aukščiau žvaigždžių auksinių”! Tu žmogus gali suprasti, kad dar yra, dar ne viskas baigiasi žvaigždėmis. Ir štai prašau, kaip paprastai Čiurlionio paveiksle visa tai papasakota.
Virš žvaigždžių matome angelą. Jis ir gėrisi, ir aukoja savo ištikimybę gėriui ir grožiui. Jis supranta, kad viskas yra dūmai. Ir dūmai gali būti dvejopi – yra šviesus, kuris kyla į begalybę. Ir yra tamsusis dūmas, kuriam nepasiseka, ir jis krenta atgal. Panašiai kaip Kaino aukos dūmas, kuris krito atgal. O Abelio dūmas kilo į dangų. Kainas supyko ir užmušė Abelį. Štai ir visa žmonijos istorija.
Beje, tas angelas turi ant plaukų žvaigždžių diademą. Tai yra moteriškas papuošalas, tas angelas yra moteris. O gal Sofija?
Taigi, Čiurlionio paveiksle "Auka" mes lyg ir matome atsakymą, kas yra aukščiau pačių aukščiausių kalnų, panašių į pilių ir šventyklų bokštus, ir aukščiau net žvaigždėto dangaus. Ten veriasi vėl šviesios begalinės erdvės, ir kvietimas, ir pažadas, kurį žinome.
Tuo pačiu sykiu rastume čia juolab atsakymą, kas yra žmogus. Jis turi sielą, kuri suvokia save ir neužsidaro, girdi gėrio šaukimą, skiria gėrį nuo blogio ir siekia gėrio.
Kartą Čiurlionis rašė laišką jaunesniam broliui, kuris kamavosi ir krimtosi, neva esąs netikęs - ir šioks, ir toks, - buvo labai savim nusivylęs. Čiurlionis parašė broliui daugiau, negu tik patarimą:
"Žmogaus siela neturi glamžyti savo sparnų tame sraigės kiaute, kuris vadinasi "aš"; sunku jai tada, bet kuo plačiau sparnus išskės, kuo didesnį ratą apskries, tuo bus lengviau, tuo laimingesnis bus žmogus".
Čiurlionis ir pats buvo laimingas tada, kai kūryba ir meilė plačiai skleidė jo sielos sparnus.
Iš tiesų, tąsyk žmogus būna labiausiai žmogus, kitoks, negu kiti Dievo padarėliai.