03/05/2026
Tai su Mamos diena! ♥️
------------------------
DEMOTYVACIJA SVARSTANTIEMS
Vieną kartą bare
išvadino mane kvaile,
kad uždaviau nepadorų klausimą -
o kam reikalingi vaikai?
Man sakė:
mamystė šventa,
patirsi katarsį, tapsi nauja,
nėštumas aksominis,
gimdymas lengvas lyg psalmės,
aukseliui nužengus pati virsi deive,
viskas stebuklais ir deimantais nusagstyta,
pagalvėlėm, apklotėliais apstatyta,
tik panorėki būti mama -
vaikas bus kosminė dovana!
Bet sumušė biologinis laikrodis
ir, va, prašau, turiu tris vaikus.
Nuostabūs jie, nepykstu,
bet pasakysiu, jei klausi, kas bus iš tiesų.
Kai tapsi mama, ateis pabaiga
ir pradžia tuo pačiu,
bet tai labiau filosofija...
Jei nori tiesos,
tai paskęsi visai ne pūkuos
ir ne pasakų rūmuos,
o tokioj gilioj buityje,
kad vargiai save atpažinsi.
Taip taip, meilės bus,
tik laiko patirti ją - ne,
nes pirmiau bus daug nemigos, skausmo, kančios,
plovimo, keitimo, supimo
ir nerimo. Jau to tai netrūks!
Ar nešalta, ar neserga, ar miega, ar neskauda,
ar sveikas, ar kalba, ar vaikšto, ar jau?
Ir tai geriausia, ką gausi,
jei turi vyrą, uždirbantį,
jei turi mamą ir normalią anytą,
jei turi draugių ir nesugadintą vaikystę,
moki mylėti save ir tikrai žinai ko nori.
Bet net ir tai
neapsaugos nuo raukšlių ant veido,
gerokai per anksti,
nuo juosmens skausmo
nuolat tampant jį,
nuo strijų ant viso kūno
ir sunykusių krūtų,
nuo subliuškusio pilvo
ir skilinėjančių nagų.
Kuo toliau - tuo gražiau.
Staiga susivoki, kad mama esi visai ne kokia.
Vaikas akis varto, keikiasi ir tranko duris.
Nuo ryto: dantis išsiplauk, lovą pasiklok, batus pasidėk ir, būk malonus, nerėk.
O jis: kam mane pakėlei, pusryčių tokių nenoriu, jūs manęs nesuprantat ir kam mane gimdei.
Karas kas dieną, kas metai,
meilės trupinius po stalu į saują renkuosi.
Mokausi, dejuoju, klaidas skaičiuoju,
nuo nerimo žylu, plaukus raunu
ir vos pavelku kojas
(tiesiogine prasme).
Tokia ta šventa motinystė, rožine cukraus vata apkamšyta.
Tai ar verta?
NEŽMONIŠKAI.
Nes matai gimimo stebuklą.
Stebi tai iš labai arti.
Patiri, kas yra tavo kantrybė,
kas yra kančios dugnas ir pasiekimų dangus,
kokie maži dalykai pakylėja ir kokios smulkmenos praryja,
kiek gali duoti, kiek ilgai ir dar už dyka,
kiek iš tavęs gali imti, o tu tik pilnėji,
kur tu esi, kai nesi ir kas esi iš tiesų.
Tūkstantis abejonių ir klausimų,
kančios šimtas procentų,
o laimės ant smiliaus galiuko.
Ir tą kartą bare,
nusivylimo dugne,
prieina žmogus
ir nevadina manęs kvaile.
Turiu penkis vaikus, prabyla,
nepaisant to, dar visko nežinau,
tik kartais man atrodo
atsakymą radau.
Kam reikalingi vaikai?
Nuolat irgi klausiu.
Atrodo, kad ne tau
ir ne man tai tikrai.
Turbūt, kad pamatytų žvaigždes,
rasą žolėj, jūrą, akis,
mišką pamiltų, vandens skonį pajustų,
kitą globotų ir taptų žemės dalim.
Vieną kartą bare išvadino mane kvaile, kad uždaviau nepadorų klausimą – o kam reikalingi vaikai? Man sakė: mamystė šventa, patirsi katarsį, tapsi nauja, nėštumas aksominis, gimdymas lengvas l…
