15/03/2025
Publikacija "Pajūrio naujienose", priede "Smiltys" 2025 03 14
POLĖKĮ KURTI PAGAVO KAIP VĖJĄ
Audronė GRIEŽIENĖSmiltys2025-03-14
Nė vieno savo sukurto darbo Lina Ubienė kol kas niekam nėra padovanojusi. „Kuo daugiau noriu sukaupti parodoms“, – šypsojosi menininkė.
Palangos viešosios bibliotekos parodų salėje atidaryta Linos Ubienės kūrinių iš paukščių kiaušinių lukštų paroda „Laukimas“.
– Kaip gi iš pirmo žvilgsnio tokios gana proziškos srities atstovė – Vilniaus universitete baigusi ekonominės informacijos mechanizuoto apdorojimo organizavimo specialybę, kurį laiką sostinėje dirbusi informatikos mokytoja, o dar beveik 30 metų Klaipėdos teritorinėje muitinėje – kaip vėją pagavo polėkį kurti meną?
– Nuo mažens mėgau piešti, ne vieną staltiesę esu išsiuvinėjusi. Tapyti taip pat labai patiko, bet gal Šilalės vidurinėje, kur mokiausi, nebuvo mokytojo, kuris padrąsintų, pastūmėtų. Laisvalaikiu aš nuolat kažką pieštuku sau „paišaliodavau“, akrilo arba vandeniniais dažais ant mažų lapelių tapydavau ir išlankstytuose rėmeliuose įsirėmindavau atvirukus. Juose daugiausia – gėlės. Aš jas labai mėgstu, jų pilna, kur pažvelgsi, mano namuose, o vasarą pražysta ir kiemas.
– Kad galima ką nors įdomaus sukurti ir iš kiaušinių lukštų, sužinojote pamačiusi Vytauto Kuso darbus. Kaip jus suvedė likimo keliai, juk jis – palangiškis, o jūs – netoli Pėžaičių Klaipėdos rajone...
– Su vyru Arnoldu iš Klaipėdos miesto, kuriame daug metų gyvenome, nutarėme persikelti į jo tėviškę Pozingių kaime. Namas – beveik 200 metų senumo, įdomus, vokiško stiliaus. Kažkada viename jo gale buvo mokyklos klasės, kitame įsikūrusi mokyklos direktoriaus šeima. Arnoldo tėvas ir buvo tas direktorius.
Žiūriu vieną dieną pro langą – tokios gražios pušys už tvoros... Pagalvojau, kaip gražu būtų, jei kas man jas nutapytų, pasikabinčiau koridoriuje. Įsišnekėjome su vyro pusbroliu Reinoldu Liaudansku – sako, gerai, atsivešiąs draugą menininką. Atvažiavo, susipažinom. Kas galėjo pagalvoti, kad ta pažintis tiek daug duos ir man, ir aplinkiniams: mūsų šeimos sodyboje kartu surengėme jau ir nedidelių plenerų keletą.
Kadangi susidraugavome, vieną dieną Vytautas paprašė, jei kur pamatysiu, jam nupirkti prietaisą kiaušinių lukštams graviruoti. Kaip tik tokį pamačiau parduotuvėje. Skambinu, ar bereikia? Sako, reikia. Na, jei jam reikia, tada – ir man. Ne tiek ir brangiai kainuoja. Parvažiavusi namo, pabandžiau vištos kiaušinio lukštą išgraviruoti – neišėjo... Pasirodo, vištų visada sunkiau pasiduoda, nes lukštai yra plonesni, trapesni. Geriausiai tinka žąsų, ančių, stručių, emu, nandu kiaušinių lukštai. Nors, kaip sakė Vytautas, kai gerai įgundi, įmanoma graviruoti bet kokius. Taip ir yra – jau esu išgraviravusi ir balandžio kiaušinio lukštą, žinau, kad Vytautas – vėžlio.
– Norint kurtį tokius grožius, reikia turėti iš ko. Kaip apsirūpinate lukštais?
– Šis reikalas ne toks lengvas, kaip gali atrodyti. Tų pačių žąsų, ančių šiais laikais mažai kas beaugina – mūsų kaime tik viena moteris, o ir ji tam, kad šiuos paukščius arba jų kiaušinius perinti parduotų. Bet netikėtai kiaušinių esu gavusi dovanų iš bendradarbių, esu pirkusi iš augintojos gretimame Agluonėnų kaime, taip pat iš vieno Klaipėdos rajone žinomo verslininko. Yra, kas lukštus pardavinėja jau paruoštus, tai yra tuščius, išpūstus. Pavyzdžiui, toks nandu stručio kiaušinio lukštas kainuoja nuo 10 iki 15 eurų. Bet kartą iš Vilniaus mums atsiuntė įskilusį, netiksliai išgręžtą. Teko grąžinti.
– Per kiek laiko baigiate vieną darbą? Kiek iš viso jų jau sukūrėte?
– Per kiek laiko – atsakyti sunku, kadangi įsiskaičiuoja ir pasiruošimo procesas: tuo pačiu įrankiu, kuriuo graviruoju, per žalio kiaušinio vidurį pirmiausia prasigręžiu vieną kokių 6 milimetrų didumo skylutę, per šiaudelį išpučiu turinį, ir, kad nesusidarytų nemalonus kvapas, gerai išplaunu vidų. Kai išdžiūsta, išsimatuoju, pieštuku nusipiešiu susigalvotą eskizą. Daugiausia vaizduoju ornamentus, bet esu sukūrusi ir daiktą – puodelį su pridėta ąsele. Pavyzdžiui, stručio kiaušinis itin kietas, tad ilgai tenka graviruoti. Kartais atrodo, viskas sekasi sklandžiai, kaip sviestu patepta, o pūkš staiga, ir suskyla.
Savo kūrinių šiaip aš neskaičiuoju. Namuose – dvi pilnos vitrinos, bet jau reikės ir trečią įsigyti. Kadangi Palangos viešojoje bibliotekoje turėjau pasirašyti parodos sutartį, žinau, kad atvežiau 124. Kai kurie prabangūs – papuošti „Swarovskio“ kristalais.
– Ar iš savo mokytojo Vytauto Kuso jums yra tekę išgirsti kritikos?
– Mano supratimu, kritika mene apskritai sudėtingas dalykas, nes kiekvieno menininko darbas yra unikalus, todėl negalima sakyti, kuris geresnis, kuris blogesnis ar negražesnis. Čia – skonio reikalas, nes kiekvienas suprantam savaip, taigi konkuruoti neverta.
– Ši iki kovo pabaigos veiksianti paroda, septynmyliais žingsniais artėjant Velykoms, pavadinta „Laukimu“, jums jau nebe pirmoji. O kur jų dar esate surengusi?
– Vien Palangoje kelias. Miniatiūrų mini galerijoje prie šviečiančio fontano darbus esu eksponavusi ir viena, ir kartu su Vytautu Kusu. Savo kūrybą mudu esam vežę į Renavo dvarą, o Pėžaičių bibliotekoje buvom surengę ir edukaciją – kam įdomu, kas norėjo, taip pat galėjo pasimokyti, kaip graviruoti kiaušinių lukštus.
