26/03/2021
Paskutinį savaitgalį prieš šv. Velykas krikščioniškasis pasaulis mini verbų sekmadienį.Tradiciškai priimta verbų sekmadienį lankytis rytinėse mišiose ir nusinešti verbų, kad pašventintų kunigas. Grįžę iš pamaldų tikintieji žadina namie likusius žmones ir muša verbomis per nugarą, pečius kartodami: „Tai ne aš mušu, tai verba muša. Tau neskauda, verbai skauda. Greitai bus Velykos!“
Šventintos verbos anuomet buvo naudojamos kaip apsauga nuo blogio, ligų, griaustinio. Dažniausiai verbos buvo laikomos už šventųjų paveikslų tol, kol kadagių uogos sudžiūdavo ir pradėdavo byrėti. Tada kadagių šakelės su uogomis būdavo sudeginamos ir pelenai paliekami palėpėje, kad neva apsaugotų nuo audros ir žaibo. Prasidėjus perkūnijai verbos būdavo pastatomos ant palangės, audros šone. Su degančia verba būdavo apsmilkomi visi namai, gyvuliai tvartuose, bičių aviliai. Verbų būdavo dedama į avilius, kad bitės prineštų per vasarą daug medaus, su verbomis būdavo sušeriama naminiams gyvuliams, kad būtų sveiki. Tikėta, kad vilnoniai siūlai, kuriais buvo surištos verbos, sumažina moterims skausmą.
Norėdami neįprastą šiais metais švenčių laukimo laikotarpį padaryti įdomesnį, kviečiame pakeliauti po tarpukario Vilnių ir pasidžiaugti Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomomis nuotraukomis su Verbų sekmadienio vaizdais: 1-5 nuotraukose 1929-ieji metai – Pilies ir Šv. Jono gatvių sankirta prie Šv. Jonų bažnyčios, 6-9 nuotraukos Šv. Onos bažnyčios kiemas; 1931-ieji metai – Vilniaus katedros aikštė.
Šias akimirkas užfiksavo etnologijos profesorė, muziejininkė Marija Znamerovska-Priuferova (Maria Znamierowska-Prüfferowa, 1898–1990). Ji studijavo etnologiją ir etnografiją Vilniaus Stepono Batoro universitete, kurį laiką dirbo šio universiteto Etnografijos muziejuje, tyrinėjo kaimo žmonių gyvenseną. Marija Znamerovska-Priuferova su didžiausiu užsidegimu fotografavo švenčių, mugių, turgų vaizdus.
