03/08/2025
4 dienos ir 4 naktys su būriu vaikų!!!
Buvo tikrai turbo patirtis!!! 😃👍💦🔥
Man labai patiko, nors buvo nemažai iššūkių, o aplinkui sukosi, virė, kunkuliavo daug jausmų, triukšmo, dūkimo, žaidimų, klausimų ir atsakymų paieškų...
Kurdami retritus ar vesdami sesijas mes niekada nežinom, kas nutiks, kaip viskas vyks ir susidėlios, viską darom iš pasitikėjimo tos akimirkos vedimu, pasitikėjimo Dievu ir žinojimo, kad jis neklysta, jis visada veda tobulai...
Retritų dalyviai dažnai maištauja ir pyksta, kodėl nėra tikslaus plano, kodėl nepasakom, kas bus toliau, nes žmogus įpratęs viską žinoti, nes taip saugiau, bet jeigu nuoširdžiai pažiūrėtum, pamatytum, kad tavo sudėliota "saugi" ateitis visiškai nepanaši į tavo dabartį... ups... 🤭😝
O vaikai dar moka gyventi dabartyje, be plano, be tikslų, spontaniškai, gyvai... jie daro, tai kas ateina šią akimirką, jie tai tiesiog ima, jie dar girdi vedimo balsą...
Pirmas stovyklos dienas, pajautėm, kad už mūsų sugalvoto plano laikymąsi dabar yra svarbiau duoti vaikams laisvę, leisti jiems išsidūkti, išsitriukšmauti, išsibėgioti... veiklos buvo, bet jose dalyvaudavo tie kas norėjo... ir vaikai dūko, jie tikrai nuoširdžiai tai darė ir tikrai nėra lengva suaugusiam išlikti pasitikėjime, kad viskas yra Dievo rankose, kad jeigu jis rūpinasi manimi, lygiai taip jis rūpinasi vaiku ir jeigu man reikės kažką patirti, tai atkeliaus į mano dabartį, taip lygiai patirtis atlekiaus ir į vaiko dabartį....
Daugelis kontroliuoja ir drausmina vaikus iš baimės, kad jiems kažkas nutiks, kad jie kažką blogo padarys, juk daug patogiau ramiai sėdintis vaikas, nei dūkstantis ir rėkiantis... Daug patogiau auginti paklusnų vaiką, nei patrakusį išdykėlį...
Bet kur prapuola jausmai, kurie lieka užslopinti neleidžiant vaikui išsidūkti, neleidžiant jam būti spontanišku, neleidžiant triukšmauti, neleidžiant jam pykti, maištauti, verkti... jie pasilieka vaiko kūne...
Stovykloje mes sukūrėm vaikams erdvę, kurioje jie galėjo prisiliesti prie savo jausmų, patirti kas tai yra jų neslopinas, jie galėjo pajusti kas yra laisvė ir kartu stebėjom ar jie moka su ja elgtis...
Dažnai suaugę moko vaikus prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir kartu kontroliuoja vaiką ir sako ką jam daryti, taip vaikas ima suprasti, kad jo atsakomybė yra daryti, tai kas liepiama, bet ne tai ką jis nori pats...
Ir tuomet užaugęs vaikas daro, tai ką liepia kiti arba tikisi, nes jis nežino, kas yra girdėti save, matyti savo norus, gyventi spontaniškai iš pajautimo... Jis daro tai ką sako jam kiti... jis elgesi taip, kad patiktų ir įtiktų kitam ir galvoja, kad tai yra jo atsakomybė...
Bet didžiausia atsakomybė yra būti atviru sau ir gyventi savo širdies vedimu, daryti tai ką tu nori, o ne ką kiti tikisi iš tavęs...❤️
Buvo nuostabi stovykla, kupina vidinių atradimų ir pamatymų, išbandymų ir kartu visa tai dar labiau sustiprino jausmą, koks nenuspėjamas yra visas šis pasaulio žaidimas... 🤪
V.
