26/04/2025
Užtvankoje jau kaip namuose.
Plauname grindis, siurbiame kilimus, pjauname žolę, stebime, kaip keičiasi metų laikai. Kuriame naujus planus, čia paliekame emocijas, priimame žmones.
Negaliu atsistebėti šiuo meniniu augimu – tiek savo, tiek šalia kuriančių žmonių, tiek tų, kurie čia ateina semtis kūrybos.
Kad galėčiau dalintis keramikos žiniomis, prireikė 7 metų – ieškojimų, krosnių keitimų, beveik visų Lietuvoje esančių permatomų glazūrų bandymų. Buvo nusivylimų, išmestų skilusių darbų... iki šiandienos, kai jaučiu pasitikėjimą savo kūriniais: užspaustais kampais, aukštais degimais, indais, kurie nepraleidžia vandens, vazomis, į kurias galima merkti gėles. Visa tai – apie grožį ir funkcionalumą.
Gera dalintis tuo, ką sukaupiau. Jaučiu atėjusiųjų palaikymą, šilumą, norą – net ne visada kurti, kartais tiesiog būti Užtvankos namuose.
Ne visus galiu pakalbinti, aprėpti, išklausyti – kaip ir ne visi indai telpa į krosnį. Visko čia nutinka, kaip ir kiekviename natūraliame procese. Bandau tai priimti su dėkingumu, gražia emocija, atlaidumu, kantrybe ir dar didesniais siekiais. Vis dėlto, tas vaikiškas džiaugsmas, kuris ištinka atvėrus krosnį ir pamačius glazūruotus darbus – jo niekas nepakeis ir nesugadins.
Šiandien pyniau kasas – nes jau laikas, šyla oras, jau norisi. O kasyčių meistrė paskatino parašyti, pasidalinti, parodyti daugiau Užtvankos aplinkos.
Mažai lieka laiko parodyti, kuo gyvenu, bet tie, kurie būna šalia keramikos, žino – kiek ten visko verda.
Šis postas – mano padėka tiems, kurie yra Užtvankos namų dalis. Ir kvietimas tiems, kurie dar nebuvo. Užsukit, pabūkit, pasilikit.