30/01/2020
Parduotuvės jau atsiduoda Valentino diena. Iš savo praėjusio darbo prisimenu išsirikiavusias eiles vyrų prie gėlių studijos durų ir atrodo niekada nesibaigiančias darbo valandos. Ir nuolatiniai padejavimai apie tai, kad reikia, kad privalo... Kai pažiūrėjęs į laikrodį nustembi, kad dar tik 12 val., o jau atrodo 18 val. turėtų būti...
🌷
O ne visai trukus už kito kampo laukdavo ir Moters diena su tūkstančiais tulpių ir dar didesniu iššūkiu jas supakuoti, po vieną, po tris, po devynias, vienuolika...galima būtų tęsti ir tęsti.
🌷
Žinau, kad floristai tikrai džiaugiasi tokiomis dienomis, žvelgiant iš finansinės pusės, bet... Aš vis neatsistebiu žmonių būsena, kurią galima būtų pavadinti miegu atmerktomis akimis. Kai viskas daroma tik dėl vaizdo, tik dėl to, kad reikia, kad taip daro kiti. O jei gėlę dovanotumėt iš meilės, iš dėkingumo, iš gerumo, iš džiaugsmo ar netgi liūdesio. Jei gėlė taptų ne reikalu ar etiketu, o širdies atspindžiu, (ne)ištartais žodžiais, padėka...Jei tai būtų ne vienas ar trys kartai per metus, o netikėta savaitės pradžia ar pabaiga, ryto staigmena prie kavos puodelio ar vakaro romantika prie vyno taurės. Gal žmonės dažniau šypsotųsi, nes neįmanoma žiūrėti į žiedą ir nepajusti joje slypinčio kūrėjo meilės. Ir nereikia glėbio, gražaus skaičiaus ar kažko nematytai egzotiško. Reikia tik pajausti.
🌷
Nuotrauka iš Mamos dienos darbo stalo. Centre Ugnies lelija – Gloriosa. Gėlės žiedlapiai, kaip degančios ugnies juostos. Tokia ugnimi dega meilė gėlėms daugumoje floristų širdžių. Nes nežinau kas dar taip galėtų mus laikyti prie tokio iššūkiais pilno darbo.
°
°
°
°