24/07/2026
Poezija lieka knygoje, o baltoji magnolija – sode
Lietuvos labdaros ir paramos fondas „Baltasis balandis“ kasmet leidžia serialinį almanachą, kuriame publikuojama poetų kūryba, skirta anykštėno Karolio Širvinsko atminimui. Karolis Širvinskas buvo poetas, dailininkas, klierikas. Knygos leidimą sūnaus atminimui remia visuomenininkė, literatė Aldona Širvinskienė. Ji yra knygos sudarytoja, redaktorė, maketuotoja ir viršelio autorė.
Šiais metais išleistas almanachas „Paukščiai“, į kurį atrinkta 96 poetų kūryba. Džiaugiuosi, kad jame publikuojami ir penki mano eilėraščiai. Smagu, kad šiame leidinyje skamba ir kitų Biržų krašto kūrėjų balsai – biržiečių Jūratės Garnelienės, Algirdo Butkevičiaus, Egidijaus Saldžio bei kraštiečių poetų, dabar Vilniuje gyvenančių Gertrūdos ir Alfredo Naktinių, eilės. Tai gražus mūsų krašto kūrėjų atstovavimas šiame solidžiame leidinyje.
Dėl rimtos priežasties negalėjau dalyvauti XX jubiliejiniame respublikiniame poezijos konkurse Anykščiuose. Labai norėjau atsiimti almanachą ir pasodinti medelį „Baltojo balandžio“ sode – gražioje, jau tradicija tapusioje poetų susitikimų vietoje.
Aldonos Širvinskienės kvietimu vykau į Kunigiškėse veikiantį Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, įkurtą buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate, kuriame mokėsi rašytojas ir kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Pakeliui aplankiau Vaižganto gimtinę Maleišiuose. Važiavau įspūdinga vardinių liepų alėja, pasodinta Vaižganto 120-osioms gimimo metinėms atminti. Apžiūrėjau medžio drožinius, kryžių ir rašytojo biustą.
Į atkurtą prieškario laikų klasę pakvietė originalus to meto mokyklinis varpas. Įdomią pamoką su užduotimis vedė Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo ir informacijos skyriaus vedėja Rita Maslauskienė. Dvi „mokinės“ – Aldona ir aš – stropiai atsakinėjome į klausimus, atlikome praktines užduotis, o po pamokos klausėmės pasakojimų apie muziejuje saugomus autentiškus ir dovanotus eksponatus.
Vėliau vykome į Aldonos Širvinskienės namus. Galva svaigo nuo augalų gausos – spalvų, žiedų, formų ir kvapų įvairovės. Būtent čia įgyvendinau savo sumanymą – „Baltojo balandžio“ sodą papildė ilgaamžė baltoji magnolija.
Prie magnolijos palikau kelias savo eilėraščio eilutes:
Aušta. Rytas šviesus.
Nedrąsiai bunda gamta.
Jos alsavimas – žemėj, ore, manyje.
Zita Beliakienė
XX jubiliejinio respublikinio poezijos konkurso dalyvė
Tikiu, kad kasmet baltais žiedais pasipuošianti magnolija primins poezijos šventes, kūrybos džiaugsmą ir dalyvavimą XX jubiliejiniame respublikiniame poezijos konkurse.
Šiandien parsivežiau ne tik almanachą „Paukščiai“, bet ir jausmą, kad poezija gali įsišaknyti ne tik knygų puslapiuose, bet ir gyvame medyje. Poezija lieka knygoje, o pasodintas augalas – žemėje. Abu gyvena ilgiau už pačią šventę.
Esu nepaprastai dėkinga Aldonai Širvinskienei ir Ritai Maslauskienei už kvietimą, šiltą priėmimą ir skirtą laiką.