Tačiau tai – daugiau nei papuošalai. Kiekvienas pakabukas yra vienetinis, kuriamas su meile, kūrybiniu įkvėpimu ir turi konkrečią idėją, padiktuotą atidos medžiagai bei aplinkinio pasaulio mažmožiams, kurių dažniausiai nepastebime. Taigi neveltui visi pakabukai turi pavadinimus-istorijas. Juos Vilmantui sufleruoja formų ženkliškumas, medžiagos arba su konkrečiais daiktais, iš kurių detalių kuriami
pakabukai, siejamos istorijos ar prisiminimai. Tai ne tik papuošalai, o pasakojimai apie laiką, atmintį, daiktus, jų transformacijas ir vaizduotės galią. Vilmanto rankose paprasčiausias akmenėlis, medienos atraiža, sudžiūvęs apelsinas, sudužusios lėkštės šukė, patefono galvutė ar net sugedęs drelės variklis virsta kūriniu. Kūrybai įkvepia estetinis kasdienių daiktų pajutimas, forma, raštas, natūralus grožis, atsietas nuo utilitarinės reikšmės. Bet svarbiausia – smalsumas, skatinantis išsiaiškinti, kas slypi vieno ar kito augalo ir daikto viduje. Juk paprastai matome tik pasaulio išorinius pavidalus, o kuriant šiuos pakabukus žvelgiama į daiktų vidų tarsi ieškant jų savaiminės būties prasmės. Pakabukų kūrimui dažnai naudojamos įvairios medienos atraižos. O pagrindiniai inkrustaciniai elementai – tai įvairių daiktų ar gamtos elementų detalės: laikrodžių, buities rakandų, muzikos instrumentų, įrankių, džiovintų augalų ar vaisių. Šiuose kūriniuose susipina natūra ir kultūra. Nebenaudojami daiktai, tarsi kultūrinės šiukšlės, tačiau dalyvavę gyvenime ir sukaupę atmintį, yra įprasminami iš naujo. Epoksidinė derva šiuose kūriniuose – tai rišamoji medžiaga tikrąją ir metaforine prasme. Pastarąja prasme ji riša gamtą ir žmogų. Štai mėnulis, minimas prekės ženklo pavadinime, asocijuojasi su kūryba kaip palydovu, kaip siekiu nuklysti toliau, ištirti, perskrosti ir ieškoti paslapties tame, kas atrodo įprasta.
