Liuteroniškos kultūros dienos

16/01/2026

Sausio 18-ąją - 320-osios Švento Jono bažnyčios pašventinimo metinės

Seniausia dabartinio Klaipėdos senamiesčio teritorijoje žinoma vokiečių liuteronų bažnyčia buvo pastatyta tarp 1562 ir 1571 metų Dangės upės kairiajame krante. Švento Jono bažnyčios perkėlimas ir naujos šventovės statybos pradžia 1696 metais buvo miesto sprendimas, susijęs su Klaipėdos bastioninių įtvirtinimų pertvarka ir reprezentaciniais miesto poreikiais. Projektą inicijavo ir finansavo miesto bendruomenė, parapija bei pirkliai. Naujosios bažnyčios statybai buvo skirti penki sklypai Didžiojo Turgaus gale, kurie, dar po 1678 m. Klaipėdą nusiaubusio gaisro, buvo sąmoningai palikti neužstatyti. Tai buvo miestietiška pilietinė iniciatyva, labai būdinga protestantiškai miestų kultūrai.

1697 metų pavasarį naujojoje vietoje simbolinį kertinį akmenį padėjo karališkojo dvaro vyresnysis pamokslininkas dr. Bernhard'as von Sanden'as. Bažnyčios pašventinimo data – 1706 m. sausio 18 d. – buvo sąmoningai parinkta taip, kad sutaptų su Prūsijos karaliaus Frydricho I-ojo karūnavimo penktųjų metinių minėjimu, taip simboliškai pabrėžiant miesto lojalumą naujajai Prūsijos karalystei. Nėra žinoma, ar pats valdovas kažkuo prie Bažnyčios statybos ar finansavimo prisidėjo. Įdomu tai, kad bažnyčios bokštas iškilo beveik šimtmečiu vėliau. Jo statybą finansavo pirklių korporacija, o 1790 metų lapkritį įvyko iškilminga bokšto vainikavimo šventė. Bokšte buvo įrengti keturi varpai ir laikrodis, o bokšto su smaile aukštis siekė 61 metrą.

Šv. Jono bažnyčios bokšte kabėjo keturi varpai, iš kurių vienas buvo skirtas greta esančiai mokyklai. Bokštas buvo itin svarbus orientyras į uostą plaukiantiems laivams – kai 1802 metais audra apgadino jo konstrukcijas, uostas nedelsdamas skyrė lėšų remontui. 1823 metais vykdyto bokšto atnaujinimo metu senasis vėjarodis su burlaiviu buvo nuimtas, o jo vietoje pastatytas sparnus išskleidęs erelis, virš kurio iškilo paauksuotas kryžius.

Senuosiuose dokumentuose Klaipėdos (Memelio) katedrinė miesto bažnyčia nuo Reformacijos laikų XVI a. vadinama St. Johannis Kirche arba Johanniskirche. Vokiškojoje liuteronų tradicijoje pavadinimas „St. Johannis“ (be papildinių) visada reiškia Joną Evangelistą. Jei turimas omenyje Jonas Krikštytojas, tai visada nurodoma aiškiai – Johannes der Täufer.

Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia buvo pagrindinė (Hauptkirche) miesto liuteronų šventovė, glaudžiai susijusi su miesto taryba, pilietine bendruomene ir reformatoriškąja švietimo tradicija.

Šv. Jono Evangelisto simbolis – juodasis erelis. Krikščioniškojoje simbolikoje jis reiškia tą, „kuris pakilo į aukštybes, nukreipė akis į Dievą ir, Šventosios Dvasios padedamas, kontempliavo dieviškojo gyvenimo slėpinius“. Erelis pasirinktas todėl, kad šis paukštis skrenda aukščiau už visus kitus ir, kaip sakoma, vienintelis gali žvelgti tiesiai į saulę – Dievo alegoriją.

Evangelija pagal Joną labiau nei kitos pabrėžia Kristaus dieviškumo idėją ir kviečia į teologinius apmąstymus, kurių galutiniai atsakymai neretai atsiveria tik amžinybės perspektyvoje.

Minint 320-ąsias Bažnyčios pašventinimo metines, šeštadienį, sausio 17 d. 15 val., Švento Jono Parapijos namuose esate laukiami kunigo dr. Dariaus Petkūno paskaitoje apie Švento Jono bažnyčios, stovėjusios iki pražūtingojo 1854 metų spalio 4-osios gaisro, sunaikinusio ne tik Bažnyčią, bet ir didžiąją dalį Memelio pastatų, įdomią istoriją.

Šv. Jono bažnyčios atstatymas - archeologija Klaipėdos Evangelikų Liuteronų Parapija

08/01/2026

Ryt, sausio 09-ąją, minint 250-ąsias Martyno Liudviko Gedimino Rėzos gimimo metines (gimė 1776 m. sausio 9 d. Karvaičiuose, Kuršių nerija – mirė 1840 m. rugpjūčio 30 d. Karaliaučiuje) yra labai svarbu suprasti šios iškilios asmenybės reikšmę ne tik XIX a., bet ir šiandieniniam Lietuvos kultūriniam gyvenimui.

Liuteroniškoji Prūsų Lietuva, keletą šimtmečių puoselėjusi Motinos kalbos tradicijas, asmeninių pastangų dėka M.L.G. Rėzai leido tapti vienu labiausiai išsimokslinusiu XIX a. pirmosios pusės lietuvininku. M.L.G. Rėza Karaliaučiaus universitete įgijo teologijos ir filosofijos mokslų daktaro laipsnius, o vėliau buvo paskirtas šio universiteto teologijos profesoriumi, ėjo prorektoriaus ir rektoriaus pareigas.

Šiandien sunku būtų įsivaizduoti, jog Lietuvos literatūra neturėtų Kristijono Donelaičio poemos "Metai". Jei ne Johann'as Gottfryd'as Jordan'as, buvęs Įsruties precentorius, nuo
1779 m. dirbęs kunigu Valtarkiemyje, o nuo 1811 m. buvęs Goldapės superintendentas, 1807-ais metais M.L.G. Rėzai perdavęs dvi poemos dalis – „Pavasario linksmybes“ ir „Vasaros darbus“. Jei ne Gerviškėnų klebonas Johann'as Friedrich'as Hohlfeld'as, bendravęs su poeto žmona Anna Regina Olefant-Donelaitiene, bei kolega ir bičiuliu J.G. Jordanu, ir 1794 m. apdairiai padaręs Donelaičio rankraščių nuorašus. 1812-ųjų metų kare sudegus visam J.G. Jordano archyvui, tarp J.F. Hohfeldo anksčiau darytų nuorašų atrastos „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ dalys irgi buvo perduotos profesoriui Rėzai, kuris visas keturias pirmojo lietuviško epo dalis redagavo, pavadino poema "Metai" ir 1818 metais pirmą kartą išspausdino Hartungų spaustuvėje Karaliaučiuje.

Prisimindami ir pagerbdami begaliniai svarbiai prie mūsų gimtosios kalbos prisidėjusį profesorių M.L.G. Rėzą, kviečiame sekmadienį, 2026.01.11 d., visus į Humanitarinių mokslų daktarės, profesorės Dalios Kiseliūnaitės paskaitą Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos namuose (Pylimo g. 2) iškart po Pamaldų.

Pamaldų pradžia - 11:00 val.

Po pamaldų ir profesorės paskaitos- tradicinis „kafijos“ gėrimas.

27/12/2025

Šventų Kalėdų naktį sulaukę Gerosios naujienos, šiandien, Švento Jono Evangelisto dieną, dalijamės žinia apie 2026-ųjų Liuteroniškos Kultūros Dienų pradžią.

2026-ieji – atminties ir vilties metai

Jau sausio mėnesį prisiminsime tris iškilias Prūsų Lietuvos istorines asmenybes, kurių dvi – Martynas Liudvikas Gediminas Rėza (sausio 09-ąją minėsime 250-ąsias gimimo metines) ir – Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein) (sausio 15-ąją minėsime 195 – ąsias gimimo metines) yra mums savos ir svarbios, bet vis dar tolimos didžiajai daliai mūsų tautiečių. Trečiasis, kartu su Prūsijos karalyste užgimęs, Baltramiejus Vilentas šiandieninėje Lietuvoje bemaž nežinomas, nors jo reikšmė – neįkainojamai didžiulė. Jo vardas žinomas tik siauram ratui tyrinėtojų ir akademinės visuomenės profesionalams, bet beveik nežinomas plačiajai visuomenei. Tai nėra tik „dar vienas senasis autorius“. Tai žmogus, kuris pakeitė lietuvių kultūros kryptį, bet vis dar yra mūsų istorijos paraštėse.

Apie šiuos tris Mažosios Lietuvos didžiavyrius plačiau šnekėsime vasarą organizuojamoje jau tradicine tampančioje Liuteroniškos Kultūros Dienų mokslinėje konferencijoje, kurios data ir vieta bus paskelbti vėliau.

Belaukiant konferencijos svarbu žinoti, jog Baltramiejus Vilentas nusipelno platesnio visuomenės rato pagarbos ir pripažinimo, nes sukūrė lietuviškos dvasinės kultūros pagrindą; įtvirtino lietuvių kalbos vartojimą liturgijoje ir pamoksluose; formavo lietuvišką poetinę ir teologinę kalbą; buvo esminė grandis tarp Mažvydo ir Bretkūno, ir yra vienas inteligentiškiausių, moderniausių XVI a. lietuvių mąstytojų.

B. Vilentas sukūrė pirmąsias plačios apimties lietuviškas giesmes, lietuvišką liturginę kalbą, pirmą sisteminę poetinės ir teologinės kalbos struktūrą. Jis padėjo sukurti emocinį, dvasinį ir kultūrinį lietuvių kalbos „skambesį“. Be B. Vilento lietuvių kalbos poetika būtų kitokia. Jis buvo lemtinga jungtis tarp Reformacijos ir lietuviškumo. B. Vilentas pirmasis aiškiai suvokė ir įgyvendino idėją - Dievo žodis turi skambėti žmonių kalba. Todėl, pats būdamas liuteronų kunigu, pamokslavo lietuviškai, kūrė lietuviškas maldas, išplėtė Mažvydo pradėtą vertimų tradiciją, užtikrino, kad lietuvių kalba būtų naudojama ne tik rašte, bet ir bažnytiniame gyvenime. Be B. Vilento Reformacija Mažojoje Lietuvoje nebūtų tapusi tokia tvirta, gyva ir lietuviška. Jis yra vienas svarbiausių, bet labiausiai neįvertintų lietuvių raštijos kūrėjų. Kilęs iš Mažosios Lietuvos jis tapo vienu svarbiausių lietuviško žodžio kūrėjų, sąmoningai rinkęsis lietuvių kalbą kaip teologinę ir poetinę terpę.

Visi barokinės muzikos gerbėjai kviečiami ryškiu rašikliu pasižymėti birželio 20-osios, šeštadienio, vakarą - į Barokinės muzikos koncertą visus pakvies Senosios muzikos virtuozas iš Brazilijos Rodrigo Calveyra ir Maestro Mindaugo Bačkaus vadovaujamas Klaipėdos Kamerinis orkestras. Dviejų XVII-ojo amžiaus barokinės muzikos grandų (šiandienos vertinimu) - Johann’o Sebastian’o Bach’o ir Georg’o Philipp’o Telemann’o kūrinių atlikimas sakralioje erdvėje - Rusnės bažnyčioje – tai jau užgimusi muzikinė tradicija.

2026-aisiais Liuteroniškos Kultūros Dienos savo kelionėje per Mažosios Lietuvos regioną šią vasarą būtinai užsuks į mūsų visų dėmesio stokojančius Plaškius – pasiklausyti styginiais instrumentais atliekamos muzikos, pasikalbėti apie Christoph’ą Daniel’į Hassenstein’ą, kurio 270-ąsias gimimo metines paminėsime vasario 13-ąją. Pats būdamas vokietis, jis įnešė nemenką indėlį į lietuvių literatūrą. 1814 m. buvo išleista jo 98 puslapių knyga „Nusidavimai švento kariavimo…“– trumpa Napoleono karų istorija, viena pirmųjų Pasaulinės istorijos knygų lietuvių kalba. 1818 m. buvo išleistoje C.D. Hassenstein’o išverstoje iš vokiečių į lietuvių kalbą 164 puslapių reformacijos istorijoje „Kaip krikščioniška viera bei bažnyčia sugadinta…“ tituliniame lape jis pažymėjo: „Lietuvininkams išguldyta vierno jų prietelio, juos pribudint norinčio, kad šviesybėje pasielgtų“.

2026-ieji bus ir vilties metai, jog mums visiems brangus miestas vėl galės pranešti esąs Švento Jono Evangelisto miestu – jei tik Bažnyčios bokšto, ant kurio smailės puikuosis Švento Jono Evangelisto simbolis - juodasis erelis, atstatymo darbai pajudės, kaip yra planuojama. Istoriniuose vokiškuose dokumentuose Klaipėdos (Memelio) miesto bažnyčia nuo XVI a. vadinama St. Johannis Kirche / Johanniskirche. Vokiškoje liuteroniškoje tradicijoje „St. Johannis“ (be papildinio) visada reiškė ir tebereiškia Joną Evangelistą. Jei turimas omenyje Jonas Krikštytojas, tada nurodoma aiškiai: “Johannes der Täufer”. Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia buvo pagrindinė miesto liuteronų bažnyčia (Hauptkirche), susijusi su miesto taryba, pilietine bendruomene, ilgą laiką čia vyravusia vokiška švietimo tradicija.

Apie renginius, kurie vyks Švento Jono bažnytvietėje informuosime Jus iš anksto.

Sekite mūsų pranešimus.

24/11/2025

Baltramiejus Vilentas šiandieninėje Lietuvoje žinomas labai siaurai, nors jo reikšmė – neįkainojamai didžiulė. Jo vardas žinomas tik siauram ratui tyrinėtojų ir akademinės visuomenės profesionalams, bet beveik nežinomas plačiajai visuomenei. Tai nėra tik „dar vienas senasis autorius“. Tai žmogus, kuris pakeitė lietuvių kultūros kryptį, bet vis dar yra mūsų istorijos paraštėse.
Baltramiejus Vilentas nusipelno platesnio visuomenės rato pagarbos ir pripažinimo, nes:

- Sukūrė lietuviškos dvasinės kultūros pagrindą;
- Įtvirtino lietuvių kalbos vartojimą liturgijoje ir pamoksluose;
- Formavo lietuvišką poetinę ir teologinę kalbą;
- Buvo esminė grandis tarp Mažvydo ir Bretkūno;
- Yra vienas inteligentiškiausių, moderniausių XVI a. lietuvių mąstytojų.

Jis sukūrė pirmąsias plačios apimties lietuviškas giesmes, lietuvišką liturginę kalbą, pirmą sisteminę poetinės ir teologinės kalbos struktūrą. Jis padėjo sukurti emocinį, dvasinį ir kultūrinį lietuvių kalbos „skambesį“. Be B. Vilento lietuvių kalbos poetika būtų kitokia.

Jis buvo lemtinga jungtis tarp Reformacijos ir lietuviškumo. B. Vilentas pirmasis aiškiai suvokė ir įgyvendino idėją - Dievo žodis turi skambėti žmonių kalba. Todėl, pats būdamas liuteronų kunigu, pamokslavo lietuviškai, kūrė lietuviškas maldas, išplėtė Mažvydo pradėtą vertimų tradiciją, užtikrino, kad lietuvių kalba būtų naudojama ne tik rašte, bet ir bažnytiniame gyvenime. Be B. Vilento Reformacija Mažojoje Lietuvoje nebūtų tapusi tokia tvirta, gyva ir lietuviška.

Jis yra vienas svarbiausių, bet labiausiai neįvertintų lietuvių raštijos kūrėjų. Kilęs iš Mažosios Lietuvos jis tapo vienu svarbiausių lietuviško žodžio kūrėjų, sąmoningai rinkęsis lietuvių kalbą kaip teologinę ir poetinę terpę.

Širdingas 🙏 ačiū mūsų bičiuliui dr. Mindaugui Šinkūnui, Dr. Ernestai Kazakėnaitei ir Lietuvių kalbos institutas moksliniams darbuotojams už nupūstas laiko dulkes. 🌿🌿🌿

16/11/2025

Reformacijos šventę prisiminus 🌿🌿🌿

2025 m. Lietuvos liuteronai Reformacijos šventę minėjo Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčioje, Pagėgių krašte, Mažojoje Lietuvoje. Šia ilgus metus užmarštyj...

05/11/2025

Baigiamasis 2025-ųjų metų Liuteroniškos Kultūros dienų renginys, kartu su nuostabiais bičiuliais Maestro Mindaugu Bačkumi, dr. Dr. Egle Šeduikyte-Koriene, prof. Vasilijumi Safronovu, prof. Halvor K. Hosar, prof. dr. Rimantui Balsiu, Klaipėdos koncertų salė, Klaipėdos universitetas, KU SHMF Vitražinė menė / Stained Glass Concert Hall ir UAB "GlassPro". 🙏🙏🙏

Šlovinamas Norvegijoje, bet ilgą laiką buvęs nežinomas gimtajame mieste, Johann Daniel Berlin sugrįžo į Klaipėdą. 🌿🌿🌿

Nuotraukos – Kemel photography / Kęstutis Meliauskas.

05/11/2025

🌿🌿🌿

Svarbus renginys

31/10/2025

“Apei­gos krikščio­nio gy­ve­ni­me tu­ri užim­ti to­kią vie­tą, ko­kią statybi­ninkų ir amatininkų gy­ve­ni­me užima mode­liai ir brėžiniai. Jie ku­ria­mi ne kaip pasto­vi ir galu­tinė kon­struk­ci­ja, bet tik todėl, kad be jų neįma­no­ma nie­ko pa­sta­ty­ti ar su­kur­ti.

Kai pa­grin­dinės kon­struk­ci­jos sta­ty­ba baig­ta, mode­liai ir brėžiniai ati­de­da­mi į šalį. Ne­pai­sant to, jie nėra nie­ki­na­mi, tiesiog jie ne­be­svarbūs; jeigu juos niekiname, va­di­na­si, ne­tei­sin­gai vertiname jų vaid­menį, nes nie­kas ne­lai­ko jų tik­rą­ja ir ga­lu­ti­ne kon­struk­ci­ja”.

Martinas Liuteris
“Apie krikščionio laisvę”,
(„Von der fre­y­he­yt eynes Chris­ten­mens­chen“) 1520 m.

Su Reformacijos diena 🌿🙏🌿 ❤️

22/10/2025

"Kiek klaipėdiečių žino, kad jų miestas yra Johann'o Daniel'io Berlin'o - galantiškojo Baroko muzikos autoriaus ir renesansiškai universalaus mokslo ir meno žmogaus - gimtinė? Beveik niekas! Ši plokštelė sugrąžina Klaipėdai šio miesto kūrėją, prikelia jo muziką gyvenimui. Klaipėdai tai yra didžiulė ir brangi dovana, turinti daug didesnį svorį, negu būtų kuriam kitam miestui, jei jame būtų gimęs J. D. Berlin'as", - prieš metus diskutuojant apie būsimą vinilinę plokštelę kalbėjo visos šios idėjos sumanytojas Maestro Mindaugas Bačkus. "(...) Klaipėdos istorija tokia sudėtinga ir nedėkinga, kad jos praeities paveikslą reikia tarsi sukurti iš naujo. Įrašuose prikelta ir įamžinta J. D. Berlin'o muzika yra lyg būsimas atstatytas Šv. Jono Bažnyčios bokštas, stovintis ne tik tol, kol skamba kompozitoriaus muzika, bet ir kol gyvas žinojimas, jog Klaipėda buvo kompozitoriaus gimtinė, ir kad šis vardas yra daugiatautės Mažosios Lietuvos istorijos ir tapatybės dalis".

Liuteroniškos Kultūros dienos džiaugiasi galėjusios būti kartu su Maestro Mindaugu Bačkumi, Klaipėdos kameriniu orkestru ir Klaipėdos koncertų salė viso šio įdomaus projekto gimimo metu 🌿🌿🌿

Lapkričio ketvirtąją, antradienį, penktą valandą popiet kviečiame visus į ypatingą - vinilinės plokštelės pristatymo renginį - "Johann Daniel Berlin sugrįžta į Klaipėdą" Klaipėdos Universiteto Socialinių ir Humanitarinių Mokslų Fakulteto Vitražinėje menėje (S. Neries g. 5, 3-ias aukštas, 312 auditorija). Renginys nemokamas.

Daugiau apie renginį 👉 https://fb.me/e/60tuO1OEI

21/10/2025

1517 m. spalio 31-ąją - Visų Šventųjų dienos išvakarėse - Martinas Liuteris savo garsiąsias 95 tezes prikalė prie Vitenbergo bažnyčios durų.

Nors ir yra abejojančių istorikų, jog tezes jis iš tiesų „prikalė“ plaktuku, bet dokumentiškai tikrai yra užfiksuota, jog 1517 m. spalio 31 dieną Martinas Liuteris išsiuntė jas Mainzo arkivyskupui Albrechtui von Brandenburgui ir paskelbė kvietimą akademinei diskusijai. Net jei tezės iš tiesų buvo prikaltos prie durų, kaip skelbia pasakojimai, Vitenbergo bažnyčios durys tuo metu tarnavo kaip Universiteto skelbimų lenta, todėl toks būdas skleisti naujienas buvo įprastas mokslinis gestas.

Liuteris iškėlė klausimus dėl indulgencijų prekybos ir Bažnyčios piktnaudžiavimų, siekdamas ne sukelti skilimą, o paskatinti teologinę diskusiją, bei teigdamas, kad vienintelis tikėjimo ir išganymo pagrindas yra Dievo malonė, o ne žmogaus darbai ar piniginės aukos.

Sola Scriptura – tik Raštas yra tikėjimo autoritetas. 🌿
Sola Fide – tik tikėjimas, ne darbai, išgelbsti žmogų. 🌿
Sola Gratia – tik malonė, o ne žmogaus nuopelnai. 🌿
Solus Christus – Kristus – vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. 🌿
Soli Deo Gloria – visa šlovė tik Dievui. 🌿

Per kelias savaites tezės, išspausdintos Gutenbergo iš Mainzo spaudos mašinų dėka, išplito po visą Vokietiją, o netrukus – po visą Europą. Taip prasidėjo vienas didžiausių dvasinių, intelektinių ir kultūrinių virsmų Vakarų istorijoje.

Reformacijos dienai ir Prūsijos 500 metų sukakčiai paminėti kviečiame visus į kunigo doc. habil. dr. Dariaus Petkūno paskaitą parapijos namuose (Pylimo g. 2, Klaipėda) jau šį šeštadienį, spalio 25 dieną trečią valandą popiet.

Sekmadienį, spalio 26-ąją, 11 valandą kviečiame Visus į Reformacijos dienos paminėjimo Pamaldas, kurias praturtins Klaipėdos Universiteto docentės, pianistės, Tarptautinių konkursų laureatės Ingos Maknavičienės ir Operos dainininko, Klaipėdos Valstybinio Muzikinio Teatro solisto, tenoro Mindaugo Rojaus koncertas. Po Pamaldų ir koncerto - tradicinė liuteroniška kava ir pyragai.

Laukiame Jūsų visų !!! 🙏🌹❤️🙏

17/08/2025

150-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinės... 500-osios pirmosios protestantiškos valstybės - Prūsijos Karalystės metinės ... Viena data žymi Didžio žmogaus, kurs muzikos ir dailės kalba kūrė ir mums paliko dvasinius pasaulius.

Kita data primena valstybę, kurios vardas daugeliui mūsų skamba iš istorijos puslapių, ir kurios palikimas mūsų kultūroje gyvas iki šiol.

Kas galėtų sieti Žmogų ir Valstybę, šiuos du tokius didingus skirtingus pasaulius?

Prūsijos Karalystė – protestantiška, liuteroniška, buvo ta žemė, kur lietuvių kalba buvo ne tik išgirsta, bet ir užrašyta, suformuota pirmojoje Gramatikoje, "apdovanota" raide "ė", giedota giesmėse ir įamžinta Donelaičio "Metuose". Kai Didžiojoje Lietuvoje spauda lietuviškai buvo draudžiama, Mažoji Lietuva tapo kultūros lopšiu, iš kurio lietuviškas žodis grįždavo per Nemuną – knygnešių rankose.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. Varėnoje, katalikiškoje šeimoje, tačiau jo vaikystėje ir jaunystėje lietuvių kalbos buvo labai nedaug, nes namuose dominavo lenkų kalba. Lietuviškai rašyti ir sąmoningai vartoti kalbą Jis pradėjo tik savo studijų pabaigoje įsiliejęs į lietuvių studentų ir inteligentų tautinį sąjūdį. Tautos kalbos atradimas Čiurlioniui tapo ir dvasiniu atsivertimu – susitikimu su „sava giesme“. Vakardienos koncerto pirmasis kūrinys kantata "De Profundis" - it tiltas - sujungė du skirtingus Pasaulius - katalikišką Čiurlionio aplinką ir protestantišką Prūsiją.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos Čiurlionis – kūrėjas, gimęs katalikiškoje aplinkoje, bet savo kūryboje jautęs pasaulį taip, kaip protestantiška giesmė jautė Dievą – be perteklinės išorinės pompastikos, o per tylią, gilią vidinę maldą. Jo „De Profundis“ – tarsi ataidinti iš Martyno Mažvydo giesmyno puslapių, iš tų Mažosios Lietuvos vargonų, kur šimtametė liuteroniška tradicija jungė tikėjimą su tautos kalba.

Žvelgdami į dvi svarbias sukaktis – 150 ir 500 – turbūt turėtume matyti lyg dvi upes, kurios vieną akimirką susilieja į galingą: viena – Žmogaus gyvenimo kūrybinė tėkmė, kita – valstybės istorijos vaga.

Ir jų santakoje turėtume stabtelt: ar būtume turėję Čiurlionį tokį, kokį jį pažįstame, jei lietuviškas žodis nebūtų išlikęs per Prūsijos Karalystės protestantišką dvasią?