12/08/2026
Kartą, vieną visai paprastą dieną, žmogus atsisėdo prie balto popieriaus lapo. Aplink buvo tiek visko: darbai, nebaigti reikalai, mintys apie vakar ir rūpesčiai dėl rytojaus. Galvoje sukosi klausimai, į kuriuos taip norėjosi rasti atsakymą. Tačiau tą akimirką žmogus nusprendė nieko nespręsti. Paėmė juodą tušinuką ir pradėjo piešti.
Neskubėdamas, neatitraukdamas rankos nuo lapo, leido linijai keliauti per popierių. Ji vinguriavo, keitė kryptį, susitiko su kita linija, vėl pasuko kažkur tolyn. Žmogus jos nevaldė ir nekūrė iš anksto sumanyto vaizdo. Tiesiog leido rankai judėti tol, kol galiausiai visas lapas prisipildė įvairių formų ir plotelių.
Žmogui nereikėjo mokėti piešti. Nereikėjo galvoti, kaip turėtų atrodyti rezultatas. Nereikėjo stengtis sukurti kažko gražaus. Tereikėjo būti procese ir leisti rankai judėti, o protui bent trumpam nustoti viską kontroliuoti.
Pažvelgęs į piešinį, žmogus pagalvojo, kad čia nėra nei gražaus, nei negražaus piešinio. Yra kažkas daugiau – procesas, kurio metu pamažu atsitrauki nuo įprasto poreikio viską apgalvoti, suplanuoti ir kontroliuoti.
„Kažko jame dar trūksta“, – pagalvojo žmogus.
Ir tada atsirado spalvos.
Jas jis rinkosi užmerktomis akimis. Nenorėjo matyti, kokią spalvą ima, nenorėjo jos rinktis todėl, kad ji graži ar labiausiai patinka. Kaip ir linijai, taip ir spalvoms nusprendė leisti ateiti savaime. Užsimerkti, pasirinkti ir pasitikėti tuo, kas tuo metu ateina. Galbūt sąmoningas protas ir negalėjo paaiškinti, kodėl ranka tiesiasi būtent prie vienos ar kitos spalvos, tačiau šį kartą žmogus nusprendė neieškoti paaiškinimo. Tiesiog pasitikėti procesu.
Spalvindamas vieną piešinio plotelį po kito, žmogus pastebėjo, kad kiekviena spalva jame pažadina vis kitokį jausmą. Viena ramino, kita įtraukė, dar kita netikėtai suerzino ar sukėlė neįprastą pojūtį. Ir tada tapo aišku, kad ne viską būtina suprasti protu. Kai kuriuos dalykus pirmiausia reikia pajusti.
Laikui bėgant, spalvai keičiant spalvą, o viduje vis naujai prabylant skirtingiems pojūčiams, žmogus pamažu atsitraukė nuo visko, kas vyko aplinkui. Nuo darbų, skubėjimo, rutinos, pokalbių, telefono ir minčių, kurios visą dieną sukosi galvoje. Nebereikėjo niekur skubėti. Nebereikėjo atsakyti į klausimus. Liko tik piešinys, spalva, ji - Dabarties akimirka.
Taip pamažu gimė fraktalinis piešinys. Ne iš anksto suplanuotas ir ne sukurtas tam, kad būtų gražus. Jis gimė iš pojūčio, tylos ir akimirkos, kurią žmogus skyrė sau.
Ir galbūt būtent todėl fraktalinis piešinys tampa ne tik piešiniu. Kartais jis tampa galimybe atsikvėpti, nurimti ir trumpam atsitraukti nuo kasdienybės. O kartais – susitikimu su savimi. Tuo tyliu susitikimu, kuriame nebereikia nieko ieškoti.
Jei pajutai, kad ir tau norisi išbandyti, fraktalinį piešinį gali nusipiešti savarankiškai, žiūrėdamas mano video, kuriame parodau, kaip tai padaryti. O jei norisi šį procesą patirti gyvai ir sužinoti savo piešinio analizę, fraktalinio piešimo užsiėmimai vyksta Klaipėdoje.
───────── ☾ ──────────
