16/02/2026
Deftones @ Max-Schmeling-Halle, Berlin 2026 02 06
Absoliutūs alternatyvaus metalo flagmanai „Deftones“ 2026 m. pradžioje pradėjo turą po Europos arenas. Vasario 6 d. jie sudrebino Berlyno „Max-Schmeling-Halle“. Dar iki renginio pradžios, žmonėms rikiuojantis į ilgas eiles, buvo galima pastebėti susirinkusių fanų dvilypumą: milenialus, dar sukusius pirmuosius „Deftones“ albumus walkman’uose, ir naująją „TikTok“ kartą, suteikusią Sakramento rokeriams antrą kvėpavimą.
Tai, kad „Deftones“ tapo „TikTok“ algoritminės nostalgijos bangos laimėtojais, yra išties įdomus fenomenas, nes sunki gitarinė muzika nėra tipiškas turinys, sprogstantis socialiniuose tinkluose. Ir vis dėlto jautri, melancholiška, intymi grupės estetika su didžiuoju hitu „Change (In the House of Flies)“ priešakyje puikiai tiko „breakup“, „sad aesthetic“, „lonely night drive“ ir kito tamsiai romantiško turinio fonui.
Prie sniego gniūžtės efekto ir „Deftones“ karjeros renesanso prisidėjo ir Z kartos projekcinė nostalgija 2000-iesiems. Naujoji karta atrado plačias kelnes, riedlentes, o nu-metal’o, alternatyvaus roko ir emo klausosi su retro romantizmo prieskoniu – panašiai kaip milenialai kadaise, tėvų kolekcijose atkapstę „Led Zeppelin“ ar „Black Sabbath“. Tačiau nepaisant to, kaip kas atrado „Deftones“, visi susirinkusieji degė vienodu entuziazmu išgirsti svečius iš Kalifornijos.
Iki vakaro headlinerių ant scenos lipo ir publiką užkūrinėjo „Drug Church“ bei „Denzel Curry“. Ir vėl – kartų skirtumai. Ko gero, daugumai oldschoolinių fanų labiau suprantamas support’as buvo „Drug Church“ – posthardcore grojantis penketukas iš Niujorko valstijos. Sunkūs, tačiau pakylėtiną nuotaiką kuriantys gitarų rifai, energingas pankiškas vokalas ir absoliutus apšildančios grupės vaidmens prisiėmimas – „iki „Deftones“ turite pajusti arenos ribas ir pasiruošti tam, kas bus“.
Tuo tarpu trap / hip-hopo muziką atliekantis „Denzel Curry“ labiau jautėsi kaip scenos šeimininkas nei svečias. Nors tokį antros apšildančios grupės pasirinkimą galima interpretuoti kaip duoklę nu-metal’ui, su kuriuo bent jau karjeros pradžioje buvo siejami „Deftones“, realesnis paaiškinimas – papildomas magnetas jaunajai kartai, tarp kurios Denzelis itin populiarus. Tai ta pati auditorija, kuri atrado „Deftones“ per „TikTok“ ir kuri šias grupes jungia nebe griežtais žanriniais tiltais, o panašia emocija ir energija. O pastarosios Denzelio pasirodyme tikrai netrūko.
Galiausiai į sceną įžengę „Deftones“ pasirodymą atidarė vienu didžiausių savo hitų – „Be Quiet and Drive (Far Away)“. Tai buvo startas, iškart įtraukęs publiką. Dvidešimties dainų setliste dominavo kūriniai iš naujausio, kritikų ir fanų puikiai įvertinto albumo „Private Music“, tačiau netrūko ir klasikos: „Digital Bath“, „Diamond Eyes“, „Hole in the Earth“, „My Own Summer (Shove It)“ ir, žinoma, „Change (In the House of Flies)“.
Pasirodymas buvo itin dinamiškas, neleidęs nė akimirkai nuobodžiauti. Atmosferiški, shoegaze įkvėpti muzikiniai peizažai buvo sudaužomi agresyvių gitarų ir energingo vokalo, o po to vėl kuriami iš naujo. Kiekvieną kūrinį lydėjo didžiuliuose LED ekranuose projektuojamos vizualizacijos: nuo grūdėtų, „glitch“ psichodelinių tekstūrų iki animuotų intarpų. Vizualai tarnavo dainoms, o ne jas užgožė. Vietomis minimalistinė estetika sukūrė maksimalų efektą – tai, ko nebūtų padariusi jokia pirotechnika ar konfeti lietus. Ryškiausias to pavyzdys – lėtai kylanti saulė atliekant „Change (In the House of Flies)“.
Atskiros pastraipos vertas grupės lyderis Chino Moreno. Nenorint nuvertinti įspūdingų „Deftones“ instrumentuočių, ko gero, išskirtiniausias grupės bruožas išlieka būtent frontmeno vokalas, aprėpiantis spektrą nuo intymių, trapių šnabždesių iki destruktyvaus riksmo, kuriančio katarsišką efektą. Ant lūžio ribos balansuojantis vokalas – sąmoningas meninis sprendimas, kuriantis pažeidžiamumo pojūtį. Net sunkiausiuose grupės kūriniuose riksmai ir klyksmai dažniau kalba ne apie aklą agresiją, o apie desperaciją, visišką savęs atidavimą. Vis tik nors Chino balso stygos yra vienas didžiausių grupės kozirių, tenka pripažinti, jog tai kartu ir jų Achilo kulnas. Deja ne visi kūriniai gyvai išdainuojami taip pat kaip studijiniuose albumuose: vokalas neretai pasislepia (o gal ir sąmoningai paslepiamas) po storais gitarų sluoksniais, balsas slysta iš natų ne vien kaip meninė priemonė, aukšti riksmai trumpinami, dalį ekstremalių partijų perima pritariantieji vokalistai. Chino vokalas visada buvo kontrastingas, tačiau bėgant metams šis instrumentas vis dažniau tampa nebe pykčio, o atmosferos ir lyrikos nešėju. Kaip bebūtų - visus techninius vokalo trūkumus kompensavo frontmeno charizma, sceninis magnetizmas ir pulsuojanti energija.
Tai buvo vienas iš tų koncertų, kurie praeina nepastebimai greitai. Neužmirštamos kolektyvinės euforijos valandos ir asmeninė kelionė su paauglystės laikų dievukais, kurie iki šiol išlieka tokie pat aktualūs.
„Deftones“ įrodė, kad jų muzika peržengia žanrų ir laikmečių ribas – jie veikia kaip emocinis katalizatorius, jungiantis labai skirtingus žmones. Tą vakarą visi kvėpavo tuo pačiu ritmu. Nepakartojamas vakaras ir didžiulis pliusas asmeniniame muzikinės patirties „bucket list’e“.
