13/05/2026
ir pakilęs virš sielos griuvėsių
aš į auštantį rytą žiūrėsiu
iš lietaus iš šaltinio rudens
man atneški stiklinę vandens
kai pakvies mane kylantis vėjas
aš pakilsiu lyg būčiau norėjęs
nematyt negirdėti daugiau
nutylėt nesakyt ką mačiau
prie išdžiūvusios upės krantų
iš liūdnų iškankintų akių
žvelgia viso pasaulio tiesa
išsigandusi mūsų drąsa
mes ją uždengiam savo delnais slepiam skausmą ir gėdą ilgai
kur suklupus prie durų namų
verkia sąžinė mūsų visų